Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Robertu Dargiu.
– Pirmadienį prisiekė naujas Seimas, premjeru antradienį buvo pateiktas S. Skvernelis. Kokie Jūsų lūkesčiai iš naujosios valdžios?
– Ne tik mūsų, bet ir visos visuomenės lūkesčiai yra labai dideli. Jei pasižiūrėtume, kokį pasitikėjimo kreditą gavo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga – tai ta partija, kuri formuoja koaliciją, kuri keturis metus su savo mandatu valdys valstybę. Verslo lūkesčiai irgi yra dideli. Klausimas, ar ta atsakomybė šios koalicijos bus suprasta fundamentiškai ir tie be galo svarbūs darbai ateinančių keturių metų perspektyvoje bus daromi.
– Ar verslas apskritai supranta, kas jų laukia?
– Sunku suprasti dėl to, kad į erdvę yra paleista labai daug žinių, kurios nėra virtusios programa. Kol kas kalbėti, kas mūsų laukia yra tas pats, kas nueiti į turgelį ir ten pasišnekėti su žmonėmis. Prieš rinkimus buvo labai daug kalbų, po rinkimų tos kalbos keitėsi. Kai kurie dalykai iš erdvės dingo, kai kurie ateina nauji.
Pramonininkai, užbėgdami už akių, sako, kad reikia daryti darbus, būtinus auginti valstybės ekonominiam stuburui. Mes aktyviai teikiam juos, manome, kad į juos bus atsižvelgta ir jie bus įtraukti į Vyriausybės programą. Kas, jei ne verslo žmonės, kurie aktyviausiai dirba šiame regione, kuria darbo vietas, gali matyti, ką šiandien reikia nuveikti, kad valstybės ekonominė stiprybė nepradėtų lėtėti? Reikia pasižiūrėti ir kaip keitėsi paskutiniai eksporto metai – Rusijos, NV šalių rinka smuko, o Europa, Šiaurės Amerika, Azija didėjo. Mums reikia neprarasti greičio, bet tam reikės tam tikrų struktūrinių reformų valstybėje, kurios užtikrintų mūsų verslo galimybes.
– Žinant tai, kad po ketverių metų neteksime europinės paramos.
– Ji sumažės, bet jei stebime tarptautinę aplinką, ypatingai 2016 m., tai kiek mes prognozavome, ar britai išeis iš Europos Sąjungos? Sakėme ne, tai tik šiaip žaidimas – išeina. Prognozavome, kad Amerika bus labiau prognozuojama valstybė – ne, yra kitas žmogus, kuris, manau, supras, kur atėjo ir kokie darbai yra būtini.
Į erdvę paleisti ženklai verčia valstybes suklusti. Pažiūrėkime, kas ateinančius metus vyks Europos Sąjungoje – net keli rinkimai, kurie labai aiškiai parodys, kad jei Europoje pradeda stiprėti dezintegraciniai momentai ar jėgos, kas gali pasakyti, kad po 10 metų Europos Sąjunga bus tokia, kokia yra ir lygiai taip pat rems valstybes naujokes, kaip dabar rėmė? Norime ar nenorime, reikės tikėti savimi, patiems telktis pagrindiniams darbams. Tam šiandien reikia susiklausymo visuomenėje, neskaldymo, kalbėjimosi, kaip turim padaryti, kad išliktume. Priešingu atveju po 15 metų apie Lietuvą bus tik prisiminimai.
– Pateikiama daug siūlymų, bet bendro kontūro, kaip atrodys Vyriausybės programa, ką naujoji valdžia ketina daryti, kol kas nėra. Yra tokių nuomonių, kad „valstiečiai“, kalbėdami apie reformas, nori pasitikrinti. Kažką pasako ir laukia, kaip visuomenė sureaguos. Ar yra tame tiesios?
– Galbūt yra, bet iš kalbėjimo pasakyčiau, kad jie labai daug apeliuoja į žmonių lūkesčius, kalba apie tai, kas žmogui svarbu šiandien. Reikia suprasti, kad valstybei tam tikrus svarbius dalykus turim daryti atsižvelgdami į ateitį, kaip reikės gyventi, kai bus mažiau pinigų, žmonių, daugiau pensininkų, kuriuos reikės išlaikyti. Neužtenka kalbėti apie šiandieną ir matyti tik tą, kas prieš tave yra vagoje, reikia matyti, kas bus po 15 metų.
Šiandien, kalbėdami apie švietimą kaip apie svarbiausią dalyką, mes kalbame ne apie tai, kad reikia sutvarkyti mokyklas ir sudėti langus, bet apie tai, kokį turinį mokytojas įdeda vaikui, kaip vaikas, naudodamasis šiuolaikinėmis technologijomis – informacinėmis, ryšio – sugebės kurti pridėtinę vertę. Ar tikrai mokytojas geba jam, apart žinių, įteikti instrumentus, kurie bus reikalingi darbui?
Mums reikia kalbėti apie pasikeitusius dalykus, apie tai, kas yra žmogus XXI amžiuje ir kaip jis turi būti paruoštas gyventi. Lygiai tą patį turime kalbėti apie infrastruktūrą. Lietuvos infrastruktūra sukurta beveik keturiems milijonams gyventojų, o gyventojų skaičius tolygiai mažėja, šie metai ne išimtis. Ar mes šiandien gebėsime išlaikyti tokią milžinišką infrastruktūrą, kuri užtikrina, tarkim, energetikos tiekimą?
Jau šiandien infrastruktūros kaštai vis ženkliau sveria vartotojui galutinėje kainoje. Mums reikia labai gerai subalansuoti, kad ta našta neužgultų tų, kurie vartos energiją. Ir pramonės konkurencingumas tiesiogiai priklausys nuo energijos kaštų. Technologijos, kurios vis toliau apima gamybos procesus, reikalauja vis mažiau žmonių, energijos kaštai darosi vieni iš svarbiausių. Nebe darbo užmokestis, o energetika bus svarbus dalykas. Dėl to šiandien reikia galvoti, kiek, ko mums reikia ir kaip konkuruosime su kitomis valstybėmis.
– S. Skvernelis kalba apie tai, kad vietoj galybės mokesčių reiktų, kad būtų du – gyventojų pajamų mokestis, kuris sugeneruotų kitus smulkesnius mokesčius, ir pensijų draudimo mokestis vietoj „Sodros“. „Valstiečiai“ siūlo GPM tarifą padidinti nuo 15 iki 29 proc., jis būtų skaičiuojamas nuo visų asmens pajamų, išskyrus senatvės ir kitas pensijas. Ką manote apie tokius siūlymus?
– Truputėlį epizodinis pasakymas, nes kalbėti apie išskirtus du mokesčius, nematant visumos, būtų neatsargu. O ką darysime su sveikatos draudimu, kur jis bus – prie fizinių asmenų ar senatvinio mokesčio?
Mokesčių skaičiaus mažėjimas yra pozityvus ženklas. Mokesčių yra per daug ir kartais jų administravimas yra brangesnis, nei pats mokestis.
Savo siūlymuose pateikėme, kad darbo jėgos apmokėjimą reiktų mažinti, išplečiant mokestines bazes – apmokestinti turtą, transporto priemones, paveldėjimus. Ta mokesčių sistema Europoje yra daugiau ar mažiau suprantama ir priimtina. Tikrai reiktų vengti darbo jėgos brangimo. Jei šiandien darbo jėgos apmokėjimą mažinsime, plėsime bazes užtikrindami biudžeto, mokesčių surinkimą, sutvarkysime pinigų ištraukimą iš šešėlio, viešuosius pirkimus, tokie mokestiniai pertvarkymai valstybei būtų naudingi.
– Naujoji valdžia visais įmanomais būdais sieks, kad Darbo kodeksas ir visas socialinis modelis būtų atidėti, o Jūs sakote, kad nereiktų skubėti ir pasižiūrėti eigoje, kaip Darbo kodeksas veikia.
– Kiek iečių buvo sulaužyta priimant Darbo kodeksą, nereiktų žiūrėti vien į šių metų debatus.
Darbo kodeksas yra sena Lietuvos problema, kurią ne Lietuvos darbdaviai kėlė, o visos tarptautinės institucijos, kurios seka Lietuvos pažangą – Pasaulio Bankas, OECD, Europos Komisija, kuri nuolat pabrėžė darbo santykių neatitikimą šiandieninėmis realijomis. 2012 m. A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė atnešė Darbo kodekso pakeitimus į Seimą, bet buvo likę keturi mėnesiai – prieš rinkimus tokie dalykai nedaromi. Nieko neišėjo.
Paskutinius porą metųs ši Vyriausybė labai tvirtai įsirėmusi nešė Darbo kodeksą, taisė, nepamirškime, kiek buvo bandymų – vienas parengtas mokslininkų, kitas sutvarkytas Vyriausybėje, nuneštas į Seimą ir pertvarkytas, po to prezidentės pastabos, į kurių dalį buvo atsižvelgta ir pagaliau priimtas. Pasakyti, kad toks darbas yra niekinis ir jį reikia atidėti, būtų labai negeras ženklas ne tik mūsų investuotojams, bet apskritai tarptautinėje bendruomenėje apie Lietuvos patikimumą, darbų nuoseklumą.
Šiandien ateinančioms investicijoms reikia stabilumo, prognozuojamumo ir aiškaus darbų, kurie bus daromi valstybėje, paketo. Manau, kad šiandien reikia leisti Darbo kodeksui veikti, sekti ir žiūrėti, kaip jis įtakoja žmonių gyvenimus. Jei matome iškraipymus, turint tokią daugumą Seime, lengvai galim sutvarkyti įstatymą, kad jis atitiktų daugumos žmonių lūkesčius. Ne tik verslas, bet ir žmonės laukia kitokių santykių, kad jie turėtų kitokias galimybes.
– „Valstiečiai“ turėjo daug įvairiausių kontraversiškai vertinamų siūlymų – alkoholio monopolis, regioninis „Lietuvos pašto“ pagrindu parengtas bankas. Dabar atsiranda informacija, kad tie siūlymai greičiausiai įgyvendinti nebus. Matyt, kad naujoji valdžia linkusi ne taip kategoriškai žiūrėti į tam tikrus dalykus. Gal su jais įmanomas kompromisas?
– Sutinku, dėl to pramonininkai ir pateikia savo siūlymus kaip konstruktyvią paramą. Kol kas tiesiogiai pabendrauti nepavyksta, bet šią savaitę turėsim susitikimą su paskirtuoju valstybės vadovu. Esu įsitikinęs, kad rasim bendrą kalbą. Kalbėjimai prieš rinkimus ir po rinkimų yra kitokio žanro. Einant į rinkimus kalbėjimas atliepia į žmonių lūkesčius, o po rinkimų – suprantant atsakomybę. Alkoholizmas valstybėje yra didžiulė problema, palaikau, kad į ją atkreiptas dėmesys, nors pasiūlytas tik vienas sprendimo būdas, o jų gali būti įvairių.
Kalbant apie valstybinį banką, tai žmonės taip supranta, kad reikia kažkokiu būdu leisti, ypatingai regionų verslui, greičiau prieiti prie finansinių išteklių, kad jie galėtų savo idėjas išbandyti ir finansuotis. Neretai didieji bankai net neturi skyrių tuose regionuose. Ar vienintelis kelias yra su valstybiniu banku? Gal stiprinti investicijų garantijų kompanijų pajėgumus, padaryti daugiau instrumentų, kad didieji bankai lengvai ateitų į regioną ir finansuotų mūsų verslą, irgi yra kelias. Kas yra tikslas – banko steigimas ar finansų prieiga smulkiajam verslui?
– Ar Jūs suprantate, koks yra šios valdžios tikslas?
– Apie tai daugiau žinosime, kai bus parengti Vyriausybės programos kontūrai. Tada galėsime vertinti, ar tai atliepiantys dalykai valstybės ekonominio stuburo auginimui, ar daugiau idėjų, kurios buvo išsakytos prieš rinkimus, rinkinys.
– Ar verslas tiki šia valdžia?
– Dar negaliu pasakyti. Verslas išsako lūkesčius, ko norėtų iš šios valdžios. Reikia duoti kreditą tiems žmonėms, kurie nori pokyčių Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad ir paskirtasis premjeras nuoširdžiai nori pokyčių. Kaip tai padaryti yra labai sunkus darbas ir paprasto recepto tam nėra. Suprantu, kad mums visiems kartu reikės dirbti, susitarti dėl būtiniausių sprendimų. Tam mes ir esam.
– Kokie yra būtiniausi sprendimai, anot pramonininkų?
– Švietimas yra vienas iš esminių dalykų, taip pat demografijos sprendimai, parama jaunoms šeimoms, užsienio, trečių šalių studentų, studijuojančių Lietuvoje, palikimas čia, kad jie įsikabintų ir pradėtų veikti, infrastruktūros sutvarkymas, energetikos strategijos reikalai, dėmesys regionui. Naujajam Seimui pasiūlėm įsteigti Regionų komitetą, kuris iš esmės koncentruotųsi į regionus, nes jų ateitis priklausys tik nuo investicijų. Jokiomis tautinėmis vėliavomis patriotizmo nesukelsime, jei ten nėra ką dirbti – žmonės važiuos lauk.
Didelis klausimas, ar savivalda šiandien deramą vietą užima investicijų pritraukimui, ar ne. Ar mums nereiks pakeisti biudžeto formavimo įstatymo, kad ir savivalda turėtų daugiau galių ir finansinių galimybių veikti aktyviai. 10 darbų, kuriuos pateikėme, buvo sustambinta versija, turim išplėstą versiją, kurią irgi pateikėm būsimai Vyriausybei. Tikėkimės, kad didžioji dalis tų darbų paklius į būtiniausius.
