Naujienų portalo lrytas.lt vaizdo konferencijoje dalyvavęs ekonomistas, profesorius Romas Lazutka dalijosi mintimis apie skurstančią Lietuvą, kainas, kurias matome realybėje ir tas, kurias pateikia statistikai, apie vis didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir neturtingųjų, apie prognozuojamą krizę.
– Profesoriau, viename straipsnyje esate citavęs užsienio tyrėjus, kurių vertinimais, algos Lietuvoje iki šiol nesiekia paskutinių sovietmečio metų vidutinės realios algos. Vadinasi, per visus Nepriklausomybės metus mes taip ir nepasistūmėjome į priekį?
– Tai buvo Europos Sąjungos (ES) finansuojamas projektas ir vienas austrų mokslininkas pabandė apskaičiuoti. Žinoma, kai taip sparčiai keitėsi ekonomikos struktūra, paslaugos ir kai tie pokyčiai buvo tokie dideli, galima abejoti skaičiavimais ir palyginimais, tačiau ir kiti duomenys rodo, kad mūsų algos yra mažos.
Žvelgiant į bendrąjį vidaus produktą (BVP) labai lengva nustatyti, kokią dalį jame sudaro algos. Taigi Lietuva irgi išsiskiria tos dalies mažumu. Skaičiuojama: Lietuvoje algos sudaro 50 proc., o Estijoje ir netgi Latvijoje – apie 60 proc. Remiantis 2015 metų Eurostato duomenimis, mūsų ekonomika yra pasivijusi ir net truputį pralenkusi Estiją, tuo tarpu mūsų algos atsilieka. Netgi ir latviai pagal atlyginimus mus lenkia, nors jų ekonomika yra silpnesnė.
- Taigi dėl algų Lietuvoje tikrai prastai. Kokios priežastys?
– Sunku tas priežastis užčiuopti, bet kai kurias įmanoma. Pirma, Lietuvoje yra galimybė gauti pajamas ne darbo užmokesčio forma. Yra paplitęs individualus, darbas pagal verslo liudijimą ir dalis gyventojų tuo naudojasi.
Tarkim, Estijoje dažniausiai parduodami jau įrengti butai, o Lietuvoje – su daline apdaila. Kodėl tai yra daroma?
Paprastai yra aiškinama, kad taip elgiamasi todėl, kad patys pirkėjai galėtų pasirinkti įrangą, apdailos medžiagas. Bet juk visa tai visai nesunku atlikti ir statytojams arba pardavėjams. Bet čia slypi mokesčių vengimas. Vietoj to, kad įmonės samdytų žmones, mokėtų jiems algas ir mokesčius valstybei, nusiperka butus su daline apdaila ir nelegaliai samdo darbuotojus. Dalis statybininkų išties gerai uždirba, bet tos pajamos nepriskaičiuojamos prie jų darbo užmokesčio, nes jie geriausiu atveju dirba pagal verslo liudijimus. Ir tai vadinamos mišrios pajamos. Bet tai yra pajamos iš individualios veiklos, bet ne atlyginimai.
Tai, kad algos yra mažos, dar nereiškia, jog mūsų gyventojų vidutinės pajamos yra mažos. Jeigu lygintumės su Estija, tai mūsų ir vidutinės pajamos ir vartojimo išlaidos yra didesnės. Dauguma žmonių tuo nenorėtų patikėti, bet tai rodo statistika. Tai reiškia, kad žmonės pajamas gauna kitokiomis formomis, ne darbo užmokesčiu. Bet tie, kas dirba tik už darbo užmokestį, tai jiems yra blogai, nes tos algos nėra didelės. Prisimenu dar brežnevinių laikų pašiepiamą palinkėjimą: „Kad tau tektų gyventi tik iš atlyginimo“. Jeigu žmogus gauna tik minimalią ar vidutinę alga, tai jos tikrai yra mažos. Antroji priežastis, susijusi su pirmąja, yra apmokestinimo skirtumas. Jeigu žmonės teikia paslaugas pagal individualios veiklos liudijimus, patentus, tai mokesčiai yra mažesni.
Dar vienas dalykas – ilgą laiką buvęs didelis nedarbo lygis. Dalis, o ypač provincijos žmonių sutinka dirbti už minimalias algas. Kodėl tada turėtų mokėti daugiau, jeigu žmogus sutinka? Jeigu lygintumės su Vakarų šalimis – akivaizdus mūsų žmonių neorganizuotumas. Štai streikuoja „Lufhansos“ pilotai, o juk jų algos yra pasakiškos. Bet jie streikuoja, nes tos algos bėgant metams nebuvo indeksuotos. Bet tokių streikų galima imtis, jei turi stiprias profsąjungas. O pas mus streikų praktiškai nėra buvę. Ypač tarsi akivaizdu privačiame sektoriuje. Žmonės nesugeba susijungti ir pareikalauti parduoti savo darbo jėgą brangiau. Yra rinka, kiekvienas perka kuo pigiau, taip pat ir darbo jėgą, o parduoti nori brangiau.
– Jūs nemanote, kad streikai yra blogai, nors pas mus į juos žiūrima neigiamai?
– Tai dar vienas posovietinių dalykų. Juk ne veltui kovojome už laisvę. Streikus net Konstitucija leidžia. Streikas – tai vienas iš derybų būdų. Tačiau jei visuomenė nepalaiko, tai kitas dalykas. Tarkime, Prancūzijoje profsąjungų yra nedaug, bet visuomenė streikus labai palaiko. Jeigu streikuoja metro darbuotojai, tai žmonės nesipiktina. Jie solidarizuojasi, sutinka pakentėti, nes kai jie streikuos, metro darbuotojai irgi palaikys. Tai yra normalus demokratinių visuomenių procesas.
– Lietuva pasižymi vienu iš didžiausių pajamų nelygybės lygių Europoje. Tai reiškia, kad pajamos šalyje yra paskirstytos išskirtinai netolygiai ir pajamų atotrūkis tarp turtingiausių ir neturtingiausių žmonių yra labai aukštas ir jis toliau didėja. Kaip atsirado tokios žirklės ir kaip galima būtų jas panaikinti?
– Lietuvoje išties viena didžiausių bėdų yra nelygybė. Bet ne tik Lietuvoje... Visas pasaulis yra labai susirūpinęs, ypač JAV, nes ten nelygybė jau priartėjo prie Lotynų Amerikos. Ilgą laiką buvo įprasta manyti, kad Lotynų Amerika yra pasmerkta, o Vakarų pasaulis dėl jame esančios gerovės, nelygybę buvo sumažinęs. Pastaruoju nelygybė auga Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje. Toks globalaus pasaulio laikotarpis.
Sakoma, kad nelygybės priežastis ta, kad naujai kylančios šalys pavagia darbo vietas. Tarkime, daug JAV įmonių buvo iškeltos į Kiniją. Globalizacija didina nelygybę. Tiesa, kai kurios šalys, tarkime, Skandinavijos, sugeba su tuo susidoroti. Jei pasižvalgysime po pokomunistinę erdvę, tai tokios šalys kaip Čekija, Slovakija, Slovėnija irgi sugeba pažaboti nelygybę.
– Pakalbėkime apie kainas: kodėl statistikai, nuėję į parduotuvę mato vienas kainas ir jiems neatrodo, kad kainos kyla, o žmonės mato kitas?
– Sunku ginčytis su Statistikos departamentu, kuris tuos kainų tyrimus atlieka pagal Eurostato metodiką ir todėl gali palyginti skirtingų šalių kainas. Vidutinis kainų lygis Lietuvoje yra maždaug trečdaliu mažesnis už ES vidurkį. Ir tai paneigti yra sunku, nes niekas nėra pajėgus surinkti daug duomenų apie kainas. Prekių ir paslaugų pavadinimų yra tūkstančiai ir mes jų visų kasdien neperkame. Bet reikėtų pastebėti, kad akivaizdžiai kai kurių paslaugų kainos Lietuvoje kyla. Bet jas diktuoja rinka. Akivaizdu, kad ten, kur galima didinti kainas, kur yra pirkėjai, jos yra didinamos.
– Dalis ekonomistų pastaruoju metu optimizmu netrykšta: vieni prognozuoja sąstingį, kiti – netgi artėjančią krizę. Kainos didės, vartojimas slops. Ar tikrai jau metas ruoštis dar vienai krizei?
– Mes kovojome už kapitalistinę ekonominę sistemą, kuri yra ne kas kita, kaip rinkos ekonomikos sistema. Jos raida yra cikliška. Yra pakilimai, yra nuosmukiai, arba krizės. Blogybė ta, kad priešingai nei kituose istoriniuose procesuose, krizės pradžia yra labai sunkiai prognozuojama. Taigi, jeigu ekonomistai sako, kad bus krizė, jie yra teisūs, bet kada ji bus, jie nelabai gali atspėti.
Kalbant apie krizę, reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvai gresia vidutinių pajamų spąstai. Tai reiškia, kad šalys, kurių ekonomikos vėluoja ir jos vejasi pirmaujančias pasaulio ekonomikas, pasivyti dažniausiai negali, nes priartėja per tam tikrą atstumą ir sustoja. Mums yra didelis pavojus patekti į tuos spąstus, nes tam, kad išsiveržtume į priekį ir prilygtume pirmaujančioms šalims, reikia naujų technologijų. Iki šiol vijomės, tas vijimasis buvo spartus, nes buvome pasitelkę ES paramą, bet toliau artėti nepakanka to pagrindo, kuris padėjo vytis. Dabar ypač sunku nupirkti naujausias technologijas, nes jos yra patentuotos, vyraujančios ir brangios.
