Greitai bus penkeri metai, kai lėktuvas, kuriuo skrido L.Kumpaitis, nusileido Reikjaviko oro uoste. Į Islandijos sostinę jį atvijo didelių gyvenimo pokyčių troškimas.
„Buvau save įspraudęs į vadinamojo teisingo žmogaus rėmus. Baigi vidurinę mokyklą, vėliau – universitetą, įsidarbini ir pasmerki save amžinai rutinai, sukuri šeimą ir taip egzistuoji iki gyvenimo pabaigos. Gal tai nuskambės kiek drastiškai, bet nepriimkite visko už gryną pinigą. Tai tik mano išreikšta ir išgyventa asmeninė patirtis“, – sakė trisdešimtmetis buvęs vilnietis.
Islandijoje jis iš pradžių pasirinko savanorio kelią. L.Kumpaitis metus praleido ekologiniame Solheimaro kaime, kuriame kaip viena didelė šeima gyveno apie devyniasdešimt gyventojų, iš jų pusė – neįgalieji.
Nors L.Kumpaitis jau buvo apkeliavęs nemažai pasaulio, jį apėmė dar didesnė kelionių aistra. Tad šiuo metu jis – diplomuotas kalnų gidas.
– Vilnių vadinate gimtuoju miestu, nors esate užaugęs provincijoje. Gal vaikystėje supusi gamta ir nuviliojo į Islandiją? – paklausė L.Kumpaičio „Sostinė“.
– Vilnius – nuostabus, žavus miestas. Tiesa, užaugau ne sostinėje. Mano tikroji nuotykių kupina gyvenimo kelionė prasidėjo kiek atokiau nuo Vilniaus.
Man pasisekė – neteko augti ant asfalto, kaip tuomet sakydavo tėvai. Šeima turėjo vasarnamį Ignalinos rajone, tad vaikystėje laksčiau Aukštaitijos paežerėse ir miškuose.
Pats sau kūriau taisykles, pats jas ir laužiau. Mokiausi iš savo padarytų klaidų. Galima sakyti, ganiausi kaip koks laukinis.
Gaila, kad apylinkėse beveik visai nebuvo bendraamžių, todėl teko pačiam prasimanyti visokios veiklos.
Manyje užgimė niekada nenuobodžiaujantis, improvizuoti nepaliaujantis, nuotykių ieškantis vaikis.
Šiandien galiu užtikrinti, kad tas mano gyvenimo laikotarpis išėjo į naudą. Esu žmogus, kuris sau pamatus išliejo Lietuvos provincijoje.
– Nors Vilniui negailite gerų žodžių, jis kelia ir ne pačių geriausių prisiminimų?
– Kelionė į sostinę man asocijavosi su branda ir taisyklių paisymu. Sulig kiekvienais metais, praleistais Vilniuje, manyje gyvenantis patrakėlis vaikas pasireikšdavo vis rečiau. Mokykla ir griežtos mokytojos buvo lyg kalėjimas su negailestingais sargybiniais.
Vieną gražią dieną nutariau nustoti vaikščioti į mokyklą ir pasidairyti po savąjį miestą. Aplankius kelis Vilniaus miegamuosius rajonus, smalsumas atvedė mane į oro uostą.
Čia praleidau kelias valandas stebėdamas, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai. Svajingu žvilgsniu sekiau kiekvieną jų ir mąsčiau, kur tie žmonės keliauja, kuo užsiima gyvenime.
Maniau, kad pabandžius sudėti kiekvieno keliaujančio žmogaus gyvenimo istoriją į knygą greičiausiai išeitų didžiausia ir įdomiausia knyga pasaulyje.
Kai dvi savaites nepasirodžiau mokykloje, klasės auklėtoja paskambino tėvams. Negaliu sakyti, kad tai buvo pragaras, bet vėl buvau įstatytas į „teisingo vaiko“ vėžes.
Tėvai mane auklėjo palyginti liberaliai. Jiems už tai esu be galo dėkingas – vien dėl šios priežasties nuotykių ieškotojas manyje nemirė.
Vilnius man taip pat asocijuojasi su prabėgusiais metais spoksant į ekraną. Pradedant mokyklos laikais, kai žaidėme kompiuterinius žaidimus ir žiūrėjome pigų Holivudo šlamštą, ir baigiant dvidešimtmečiu jaunuoliu, ilgas valandas biure spoksančiu į kompiuterio ekraną.
Dabar galvoju – gal kam nors daug lengviau valdyti ir manipuliuoti tokiais pusiau suzombėjusiais žmonėmis? Įsivaizduokite visą miestą tokių patrakėlių, savas taisykles kuriančių kaip aš. Juk netrukus tektų skelbti nepaprastąją padėtį.
Vieną ūkanotą dieną sėdint automobilyje ir visiškai nejudant iš vietos kilometrus besitęsiančioje Vilniaus spūstyje manasis vidinis patrakėlis vaikis man pakuždėjo į ausį: „Linai, pažvelk pro automobilio langą, kaip beprotiškai greitai bėga tavo gyvenimas, o tu štai sėdi ir nejudi iš vietos.“
– Sunku buvo perprasti islandų įpročius, tradicijas? Kas labiausiai stebino?
– Islandijoje jau praleidau beveik penkerius nuostabius metus. Grįžti į gimtinę ligi šiol rimtų minčių nekilo. Esu patenkintas gyvenimu čia.
Tačiau turiu pripažinti: kad ir kiek metų aš gyvenčiau šioje ledo saloje, vienu iš vietinių niekuomet netapsiu, nes visada širdyje išliksiu lietuvis.
Islandai – nuostabūs žmonės, labai svetingi, turi žavingą humoro jausmą, be galo mėgsta bendrauti. Visos šventės ir susibūrimai labai linksmi – kupini gyvos muzikos, dainų ir šokių.
Pasaulyje išgarsėjo daugybė islandų muzikos grupių. Ne kartą susimąsčiau – kodėl tokioje nedidelėje šalyje tiek daug muzikalių žmonių?
Manau, kad atsakymą jau radau. Įtakos turi pasakiško grožio, labai unikali gamta.
Iš jos vietiniai ir svečiai semiasi to stebuklingo įkvėpimo.
– Atvykus į Islandiją ir pačiam dingo noras kaupti turtus, gyventi dėl pinigų. Kodėl taip atsitiko?
– Metai dirbant savanoriu mane smarkiai pakeitė. Supratau, kad taip primityvu ir paviršutiniška gyventi vien dėl materialių dalykų.
Juk gyvenime yra kur kas visko daugiau. Kaip svarbu mėgautis ta nuostabia akimirka.
Kodėl? Todėl, kad akimirka prabėgs ir jau niekuomet nebus tokia pati. Be galo įsimylėjau Islandijos kalnus ir ledynus.
– Apkeliavote daug šalių. Į kurį pasaulio miestą panašus Vilnius?
– Kuo daugiau keliauju po pasaulį, tuo dažniau sau pripažįstu, kad mes visi iš esmės esame panašūs. Kai linksma – juokiamės, kai esame blogos nuotaikos – susiraukiame, nuliūstame.
Ar teko matyti į Vilnių panašių miestų? Panašumų galima rasti Štutgarte Vokietijoje, Liublianoje Slovėnijoje, Novi Sade Serbijoje. Bet tos vidinės auros, specifinio jausmo, kurį juntu Vilniuje, niekur neteko patirti.
Beprotiškai mėgstu keliauti. O šią vasarą apniko iki šiol nepatirtas jausmas: grįžęs į gimtinę pasijutau taip, lyg čia būčiau svečias. Ne, ne svetimas, nereikėtų su tuo painioti.
Tiesiog pradėjau domėtis dalykais, apie kuriuos gyvendamas Vilniuje visai nemąsčiau. Pradėjau vertinti Vilniaus kultūros paveldą, domėtis jo istorija, keliauti po nuostabią Lietuvą.
Manau, kiekvienam vilniečiui vertėtų bent kuriam laikui palikti gimtąjį miestą ir apsistoti svetur. Tik tada jis supras, kokiame nuostabiame mieste gyvena.
– Taikliai pastebėjote, kad Vilnius nėra tobulas, todėl nenuobodus. Kas sunaikintų tą jo netobulumą ir nenuobodybę?
– Taip, Vilnius nėra tobulas miestas. Korumpuoti valdininkai, duobėtos gatvės, vėluojantis miesto transportas ir didžiulės automobilių grūstys.
Tokia pesimistine gaida užgiedos greičiausiai vos ne kiekvienas Vilniaus gatvėse sutiktas praeivis.
Bet juk galima susitelkti į pozityvų miesto paveikslą. Įstabi Vilniaus istorija, be proto gražus ir jaukus Senamiestis, žaliuojantys parkai, muziejai ir tekančios upės.
Prisipažinsiu – gal dėl to viską persmelkiančio pesimizmo, o gal dėl nežmoniško pavydo vienas kitam gyvenimo gimtinėje kol kas neįsivaizduoju.
Vis dėlto Vilnius nėra nuobodus miestas. Yra tekę lankytis Šveicarijoje. Šioje šalyje miestai tiesiog išlaižyti. Atrodo, kad niekur nerasi nė menkiausios dulkelės.
Ir ką gi – tas perdėtas tvarkingumas ir švara, iki tobulybės sustyguotas transporto srautas be galo nuobodus. Pasijunti lyg robotų laboratorijoje.
– Kaip gidas – kuo paprastą islandą galėtumėte sudominti Vilniuje?
– Norėdami pritraukti protaujantį, kultūringą svečią į Vilnių, turime nustoti šlovinti filmus, kuriuose chuliganai Vilniaus gatvėse beisbolo lazdomis skaldo anglų turistams galvas.
Turime atsigręžti į visa ko pradžią – dalintis įstabia gamta ir skelbti visiems tūkstantmetę šalies istoriją. Juk tik kultūringas svečias palieka daugiau pinigų lankomoje šalyje.
