„Tai speciali ciniška politika, kurios tikslas priversti žmones, neturinčius pajamų, ateiti ar atsiversti į teisingą gyvenimo būdą“, – taip tokius siūlymus vertina LLRI prezidentas ir sako, kad naujosios Vyriausybės programoje galima įžvelgti ryškų norą kištis į asmeninį žmonių gyvenimą.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir Ž.Šilėno pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Iš to, kas vyksta pastaruoju metu – kaip priimami ir atšaukiami sprendimai, jie koreguojami, ar jums suprantama, kokia kryptimi naujoji valdžia eina ir ką bando padaryti?
– Manau, kad dauguma dalykų, kurie vyksta dabar, yra visuomenės nuomonės testavimas. Žiūrima, ar visuomenė patars, ar priešinsis. Jei pasipriešinama, sakoma, kad tai buvo tik planas, diskusijos, o mes to neplanavome. Garantuoju, kad bus dalykas, kurį naujieji valdantieji norės įgyvendinti, o visuomenė neparodys savo nuomonės, tai ir bus įgyvendinta.
– Bet tai nėra blogai? Sudaromas įspūdis, kad su visuomene norima išdiskutuoti, sprendimai nepriimami po kilimu.
– Pažiūrėkite, kokie sprendimai yra išmetami į diskusiją – visiškai kontroversiški ir iš dalies formuojantys visuomenės nuomonę. Kuri valdžia iki šiol leido sau taip aiškinti žmonėms, kaip gyventi ir ką valgyti? Ateina naujoji valdžia, ministras nespėja sušilti kojų, aiškina, kad kavos puodeliai yra mados reikalas, o juos apmokestins taip, kad jaustųsi. Ateina sveikatos ministras, irgi nespėjęs kojų apšilti, ir aiškina, kad žmonės valgo netinkamai ir jis padarys viską, jog žmonės pradėtų valgyti tinkamai ar taip, kaip jam atrodo. Šia prasme nė viena Lietuvos valdžia sau tiek daug neleido.
– Jei pažiūrėtume Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, nuolat kalbama, kad Lietuvoje yra labai daug sergančių nutukimo nulemtomis ligomis, kalbama ir apie alkoholizmą. Vadinasi, reikia kištis į privatų žmogaus gyvenimą, kad žmonės gyventų sveikiau. Jei visuomenė nesusipranta savaime, reikia riboti draudimais.
– Kategoriškai nesutinku. Pažiūrėkime, kokį poveikį turėtų šios priemonės. Ką reikštų saldainių ir sausainių apmokestinimas mokesčiu? Labiausiai pabrangtų pigiausi produktai ir tai skaudžiausiai paveiktų žmones, kurie turi mažiausias pajamas. Jei pabrangsta saldainiai, o tu turi daug pinigų, savo elgesio nepakeisi ir toliau pirksi saldainius. Jei turi mažai pinigų, tau kirs skaudžiai. Tai speciali ciniška politika, kurios tikslas priversti žmones, neturinčius pajamų, ateiti ar atsiversti į teisingą gyvenimo būdą. Tokia politika man yra amorali ir nežmoniška.
– Kokia tada yra morali politika?
– Jei kalbame apie tai, kad kai kuriems žmonėms reikėtų patarti, kaip gyventi, tai valdžia geriausiu atveju galėtų būti patarėjas. Ji galėtų pasakoti, šviesti, nors ir tai reikėtų matuoti, ar pinigai, iššvaistomi socialinei reklamai ir švietimui, yra tikslingai panaudoti. Jei valdžia užsiimtų patariamąja funkcija, dar pateisinčiau. Kai valdžia prisiskiria galią suaugusiems žmonėms aiškinti, ką valgyti ir kiek, tai peržengtos visos ribos.
– Tarkime, jūs esate verslininkas. Iš ryto išgirstate vienokią žinutę, po pietų kitokią – kad ir apie alkoholio akcizą. Kaip išmokti tinkamai reaguoti? Ar įmanoma reaguoti objektyviai, prisitaikyti prie informacijos?
– Verslas prisitaiko labai paprastai, net yra specialus terminas – reguliacinė rizika. Tai rizika, kad šioje šalyje bus priimtas neprotingas ir skubotas sprendimas. Verslas tas šalis vertina kaip rizikingesnes ir automatiškai ten planuoja mažiau investicijų ar investicijas laikinai sustabdo. Dėl kalbėjimų, kad šį rytą uždrausime tą, kitą rytą – aną, drastiškai apmokestinsime vieną dalyką, po pietų kitą, dalis verslo Lietuvą pradės traktuoti kaip šalį, kurioje verslą plėtoti nesaugu ar yra didelė tikimybė, kad nutiks kas nors netikėto, pavyzdžiui, su niekuo nepasitarusi valdžia įves naują mokestį.
Tokias šalis verslas labiau aplenkia, iš čia išsiveža pelną ar daugiau neinvestuoja. Tokie šnekėjimai, jei jie nesiliaus ar eis tokiu pat tempu, turės tiesioginių neigiamų pasekmių ilgalaikiam Lietuvos konkurencingumui ar šalies patikimumui.
– Jūsų manymu, per daug skubama? Ši valdžia atėjo su šūkiu, kad iš esmės pakeis situaciją, nes žmonės nori permainų. Atrodo, kad tai ir daroma – Vyriausybė dirba tik nuo gruodžio 13 d., naujasis Seimas irgi dirba dar nedaug laiko, bet kiek sprendimų jau pasiūlyta.
– Čia ir yra paradoksas. Jei pažiūrėtume į visą programą, būtų galima pajuokauti, kad šios darnios ar tvarios Lietuvos programa yra netvari savaime, o vienas punktas nedera su kitu. Iki šiol turime tik pavienes iniciatyvas, kurios atėjo ne iš Vyriausybės, o iš Seimo. Nepamirškime, kad viena iš permainų, kurias žadėjo „valstiečiai“, buvo ta, kad mokesčių pakeitimai įsigalios ne anksčiau nei po metų.
Naujausias pavyzdys – ką daryti su gyventojų pajamų mokesčio atidėjimu gyvybės draudimui. Sprendimas buvo toks drastiškas, kad projektas pateiktas lapkričio 30 d., o įsigaliojimas siūlomas sausio 1 d. Diskusijoms, įgyvendinimui ir pasirengimui buvo skirta mažiau nei kelios savaitės. Tai visiškai nedera su tuo, kas deklaruojama programoje.
– Laisvosios rinkos institutas ir jūs esate nuodugniai išnagrinėję naujosios Vyriausybės programą. Ko dar galime tikėtis?
– Daugiausia siūlymų yra susiję su asmeniniu žmonių gyvenimu. Kalbama, kad jei pora planuos skirtis ir turės vaiką, bus privaloma mediacija. Turės ateiti žmogus, paskirtas iš šalies, ir turėsi su juo šnekėtis, skirtis ar ne. Daugeliui šeimų tai yra skaudi praktika, bet klausimas, ar tai yra Vyriausybės programos reikalas, ar tai sritis, į kurią privalo kištis Vyriausybė? Taip pat numatyta visokių skatinimo priemonių – elektromobiliams, švariam transportui, nešiukšlinimui, perdirbimui, nepasakant kaip.
Tuo pat metu žadama mažiau biurokratijos, geresnė investicinė aplinka. Yra daug punktų, kurie tarpusavyje nedera. Viena vertus, žadama daugiau savarankiškumo savivaldybėms, tvarkant savo finansus, tai yra teigiamas dalykas. Kita vertus, žadama, jog bus taikomos mokesčių lengvatos ar specialus apmokestinimas periferijose, kad ten būtų kuriamos darbo vietos. Ši programa yra rašalo dėmės testas. Priklausomai nuo pažiūrų, ką nori, tai ir matai. Ten galima išskaityti ir gerų pasiūlymų, o yra tikimybė, jei tie pasiūlymai bus įgyvendinti, tai duos žmonėms naudos. Lygiai taip pat yra krūva prastų pasiūlymų. Didysis pažadas, kad gyventojams mažės mokesčių našta, yra niekur nepajudėjęs.
– Kaip reaguoti į tai, kad valdančiosios partijos lyderis turi kitokią nuomonę nei tos pačios partijos deleguotas premjeras? Ar čia yra problema?
– Praeitos Vyriausybės nekritikavau už darbo grupes ir tikrai nekritikuosiu šios, jei sprendimai bus priimti išdiskutavus ir atsižvelgus į rimtus argumentus. Tai žymiai protingiau nei nepamatuoti ir greiti sprendimai. Jei šių dviejų asmenų nuomonių išsiskyrimas prives prie geresnio rezultato žmonėms, didesnio aptarimo, išanalizavimo – tebūnie.
– Dėl alkoholio akcizo pradžioje buvo pateiktas vienas pasiūlymas, kuris labiausiai pabrangintų alų, tam pritarė Vyriausybė. Ši koncepcija buvo numatyta ketveriems metams. Dabar atsirado kitas pasiūlymas – vienų metų planas branginant ne tik alų, bet ir degtinę.
– Šioje istorijoje neįžiūrėčiau nieko teigiamo, nes visais atvejais keliami mokesčiai – akcizai. Jei pamatuotume pagal tai, kiek žmonės uždirba, akcizų lygmeniu seniai esame pralenkę visą Skandinaviją. Ir net nematuojant pagal žmonių pajamas, tiesiog lyginant akcizus, kai kurie Lietuvoje yra aukštesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Nemaža dalis Europos Sąjungos šalių apskritai neapmokestina vyno, ką daro Lietuva. Jei žiūrėtume perkamumą, statistinis lietuvis gali daug kartų mažiau nusipirkti bet kokių alkoholinių gėrimų nei statistinis europietis. Tai ar pirma didins akcizus vynui, ar alui, ar degtinei, esminio skirtumo nematau, nes visi veda prie vieno tikslo – kai kurie žmonės už gėrimus mokės daugiau.
– Tikslas yra sumažinti alkoholio prieinamumą ir blaivinti Lietuvą. Ar šis tikslas bus pasiektas?
– Galime imti kitą analogiją. Kai šalta, kambaryje nejungiame kondicionieriaus. Kai žmogus Lietuvoje gali nusipirkti mažiausiai alkoholinių gėrimų visoje Europos Sąjungoje, dar didinti akcizus ir sakyti, kad tai duos didelį poveikį tautos blaivėjimui, – tuo nelabai tikiu. Tie, kas turi pinigų ir nori gerti, toliau gers, nes kaina nėra lemiamas veiksnys, o tie, kas neturi pinigų, persimes prie pigesnių gėrimų arba gers šešėlyje.
– Jei nuo 2017 m. būtų padidintas akcizas, pusė litro alaus pabrangtų 12–14 euro centų. Ar tai yra ta suma, kuri stipriai paveiktų vartojimą?
– Nereikia pamiršti, kad yra kitų šalių, kuriose to alaus galima nusipirkti. Daliai žmonių tai neturės jokio poveikio, nes jie turi pajamų. Dalis žmonių pirks pigesnį alų arba ieškos kitų alternatyvų. Galbūt maža dalis alaus pradės gerti mažiau, bet greičiausiai tai yra grupė žmonių, kuri ir taip daug negeria. Klausimas, ar juos reikia mokyti. Visa akcizų kėlimo problema yra tai, kad tai labai netaikli priemonė. Ji taiko ir į tuos, kas turi problemų dėl gėrimo, ir į tuos, kurie vakare nusiperka butelį alaus ir yra produktyvūs piliečiai. Ji visus baudžia vienodai.
– Dar vienas dalykas, sukėlęs daug diskusijų ir dėl ko nuomonė buvo pakeista, – PVM lengvata šildymui. Ji pratęsta iki birželio mėnesio, per tą laiką turės būti sukurtas mechanizmas, kaip kompensuoti. Ką manote apie šį dalyką? Lengvata nėra geras sprendimas, bet naujoji valdžia siūlo didinti pašalpų gavėjų skaičių.
– Šis atvejis yra puikus iliustruojant tai, kai pradedama siekti vieno, o gaunama visiškai kitkas. Galima sutikti, kad kaip finansinės paramos forma PVM lengvata šildymui yra netaikli, ja naudojasi ir daug uždirbantys, ir mažiau. Klausimas, ką siūlome mainais. Protinga būtų pasiūlyti tikslesnę, taiklesnę paramos formą, kad pašalpą ar paramą gautų tik tie žmonės, kurie neturi nei pajamų, nei turto. Dabar įvyko visiškai skirtingas dalykas. Šnekama apie paramos išplėtimą į skirtingas kuro rūšis – tiems, kas šildosi malkomis, dujomis ar elektra.
Taip pat norima pakeisti paramos skyrimo formulę, kad pašalpą gautų dar daugiau žmonių. Jei dalis tų planų bus įgyvendinta, visai įmanoma, kad šeima, uždirbanti 1,5 tūkst. eurų per mėnesį, gyvenanti vidutiniame bute ir turinti keletą vaikų, galės pretenduoti į kompensaciją šilumai. Dviem būdais plečiamas paramos gavėjų ratas: kompensuojant kitus energijos būdus ir nuleidžiant kartelę, kai žmonės gali pretenduoti į kompensaciją. Jokio taiklumo nėra paliekama.
– Koks jūsų siūlymas? kaip panaikinti lengvatą ir išvengti tų dalykų?
– Lengvatą reikia ir galima panaikinti. Artimuoju laikotarpiu būtų galima taikyti dabartinį kompensavimo mechanizmą, nekeičiant formulės, nes jei pakyla šilumos kainos, žmonės gauna didesnę kompensaciją. Ilgalaikiu laikotarpiu apskritai reikia keisti paramos skyrimo sistemą, kad kiekvienas žmogus, kuris norėtų gauti paramą, ją gautų priklausomai tik nuo to, ar jis turi pajamų ir turto, ir nežiūrint, kiek jis turi išlaidų ar išleidžia šildymui.
