Jei pažvelgsime į mus supantį pasaulį per pastaraisiais metais ir mėnesiais pasirodžiusių publikacijų prizmę, tai apims jausmas, kad artėja pasaulio pabaiga arba bent jau šios civilizacijos galas. Čia ir migrantų antplūdis, su kuo negali taikstytis Europa, ir netikėtas „Brexit“, ir Donaldo Trumpo išrinkimas. Kartu su pasauliniais iššūkiais plūsta nuolatinis neigiamos informacijos srautas apie vaikus, nustojusius skaityti, apie internetą, užverstą pramanytomis citatomis, apie „šiukšles“, kuriomis užkimšti knygynai, apie pseudoekonomistus ir apsimetėlius politologus, neišlendančius iš televizorių ekranų.
Apima jausmas, kad pasaulis staiga tapo kvailesnis, įklimpo neprofesionalizme ir diletantizme, išmainęs meną į performansus, muziką į „didžėjingą“, o poeziją į repą. Neaptarinėsime, kiek tai yra tiesa, tik sutiksime, kad daugelis žmonių dabar suvokia, kad pasaulis tikrai išprotėjo, ir su tuo turėtų būti skaitomasi.
O dar visai neseniai atrodė, kad pasaulis yra nepajudinamas. Europa jungėsi, internetas be vargo įsišaknijo butuose ir žemynuose, žmonių gerovė augo, o didžiausia problema buvo visuotinis atšilimas, su kuo, beje, nesutiko kai kurie gana autoritetingi mokslininkai. Bet pasirodė, kad gerovė auga labai jau nevienodai ir yra daugybė žmonių, negavusių iš ekonomikos augimo beveik nieko;
internetas per socialinius tinklus subyrėjo į daugybę smulkių bendrijų, kurios viena kitos negali pakęsti, o jeigu susiduria, tai komentarai greitai perauga į baisų keikimąsi;
tuo tarpu iškilusios migrantų, kultūrinės ir socialinės nelygybės problemos, užminkytos ant religinio pagrindo, skaldo, atrodytų, vieningą Europą, drebina laimingąją Ameriką ir kelia konfliktus, susijusius su Rusija ir kitomis buvusios SSRS šalimis.
Kodėl nebeveikia vienijantys mechanizmai, kas atsitiko su stabiliomis socialinėmis sistemomis ir kurlink juda visas pasaulis? Atsakymai į šiuos klausimus greičiausiai anksčiau ar vėliau bus rasti, bet ta paieška bus nelengva ir ilga.
Nauja šmėkla klaidžioja po Europą
Pradžiai prisiminkime, kad mūsų pasaulis jau ne kartą griuvo, būdamas visiškai tvarios būsenos. Mūsų prosenelių akyse tykios XX amžiaus pradžios Europos ramybė ir gerovė virto nesibaigiančiais karais, kurie, atrodo, vyko be pertrūkio 30 metų – nuo 1914-ųjų iki 1945-ųjų. Būtų galima kalbėti apie naują Trisdešimtmetį karą. Ir apskritai, bet koks aukso amžius pasikeičia į griovimų, iššūkių ir sumaišties epochą. Ir ne paskutinėje vietoje viso to priežastis, deja, būna mokslo ir technikos pažanga (MTP). Būtent ši MTP netikėtai sumaišo kortas ant sėkmingų žaidėjų stalo ir priverčia visą pasaulį keisti vystymosi vektorių ir nekintamus prioritetus.
Kada 1440 metais Johannas Gutenbergas išrado knygų spausdinimo technologiją, niekas neįsivaizdavo, kiek šis išradimas pakeis pasaulį. Viena vertus, santykinai pigių knygų masinis platinimas skatinamai veikė gyventojų raštingumo kilimą, prisidėjo prie mokslininkų ir studentų skaičiaus didėjimo ir darė prieinamą plačiam žmonių ratui šventųjų knygų tekstą. Visa tai, žinoma, vedė prie pasaulio vienijimo. Bet, kita vertus, kol knygos buvo retenybė, dauguma išeidavo lotynų kalba – tuometine pasauline kalba. Spausdinant vis daugiau knygų atsirado galimybė aprėpti nacionalines kalbas. Rezultatas – nacionalinės savimonės augimas ir tautų kova dėl apsisprendimo. Ar tik ne čia mūsų šiuolaikinio nacionalizmo šaknys? Kitą smūgį tvariai taikai sudavė Reformacija, taip pat gavusi galimybę plisti dėl pigių spaudinių. Kas būtų žinojęs apie Martiną Lutherį už siauro bendraminčių rato, jei ne masinio spausdinimo galimybė? Viso to rezultatas buvo šimtmetis religinių karų, pasibaigęs baisiu Trisdešimtmečiu karu (1618-1648).
Praėjus dviems šimtmečiams po religinių karų pabaigos informacinės technologijos sparčiai žengė dar vieną žingsnį, duodamos galimybę leisti pigią masinę spaudą dideliais tiražais. Per pasaulį nusirito laikraštinė banga. Pigūs laikraščiai suteikė galimybę praktiškai kiekvienam žmogui sužinoti apie visus pasaulio ir vietinius įvykius, žinoti ir suprasti daug daugiau. Ir vėl mes matome raštingumo kilimą, staigų studentų skaičiaus didėjimą, šiuolaikinio mokslo atsiradimą. Bet, kita vertus, būtent tuo metu atsiranda daugelio taip neapkenčiama, bet vis dėlto aktyviai skaitoma bulvarinė spauda, per pigius darbininkų laikraščius ir proklamacijas plinta valstybių sienas trinantis marksizmas, ir tuo pačiu metu pastebimas nacionalizmo augimas, kurį kursto masiniai regioniniai laikraščiai, gavę galimybę išreikšti savo požiūrį. Šis nacionalistinių nuotaikų škvalas buvo ne paskutinėje vietoje sukeliant konfliktus, kurie privedė prie dviejų pasaulinių karų.
Izoliacija kontrproduktyvi visuomenei
Antroji XX amžiaus pusė praėjo su televizijos vėliava, televizja didžia dalimi sugebėjo nuraminti pasaulyje siautėjančias aistras. Telekomunikacijų rinkos monopolizavimas ir sklaidos kanalų kontrolė suteikė valstybėms galimybę labiau sekti darbotvarkę, kuri laukė visuomenės. Tuo pačiu metu visa tai, kas nepateko į televizijos ekranus, iš esmės liko beveik nežinoma plačiajai visuomenei. Ir kuo labiau buvo monopolizuojamas politinis gyvenimas šalyje, tuo stipriau tai atsiliepdavo televizijos paveikslėlio monopolizavimui. Tačiau net ir realios konkurencijos atveju televizijos kanalai stengėsi laikytis vidurio pozicijos, vydami tiek ultradešiniąsias, tiek ultrakairiąsias pažiūras, ne tik pasaulio mastu, bet ir vidinių partinių diskusijų plotmėje. Tokia pozicija darė visuomenės sutarimo įspūdį, kuris išoriškai tenkino daugumą gyventojų.
Situacija pradėjo darytis nekontroliuojama atsiradus internetui, bet didžiausi pokyčiai prasidėjo atsiradus pasauliniams socialiniams tinklams. Atrodytų, turime tas pačias žiniasklaidos priemones, gavusias naują sklaidos kanalą. Tačiau viskas ne taip paprasta. Socialiniai tinklai davė žmonėms dvi labai svarbias pasirinkimo galimybes: 1) galimybę susirasti bendraminčių, kur jie bebūtų, ir 2) atsitverti nuo nemalonios, nepatogios ar neįdomios informacijos. Dėl to nedidelės grupės ekstremalių, netolerantiškų, ultrakairiųjų ir ultradešiniųjų piliečių – visų tų, kurie uoliai ignoravo vyraujančią kryptį informacijos link – gavo į savo rankas informacinį ginklą. Paaiškėjo, kad šios grupės, nors ir mažos, išsiskyrusios, tampa įdomios kaip tikslinė auditorija, ir visa kohorta naujų ar senų politikų pamėgino pasibalnoti šį netikėtai aptiktą elektoratą.
Taigi, mes galime konstatuoti, kad internetinės revoliucijos pobūdis yra dvejopas. Viena vertus, ji įtraukė į informacinius procesus didžiulį skaičių žmonių, globalizuodama informacijos rinkas, kita vertus, ji išskaidė jį į labai daug vietinių klasterių (čia: grupių. – Red.), prastai susietų tarpusavyje. Įdomu tai, kad tokią ypatybę turėjo daug ankstesnių informacinių revoliucijų, kurios sukurdavo informacijos rinką ir tuo pačiu metu ją skaidydavo. Ko gero, tik televizija išvengė tokios klasterizacijos dėl technologinių priežasčių.
Prieš mus yra informacinė revoliucija, kurią sukėlė radikalus informacijos kanalų pasikeitimas. Tačiau ši revoliucija akimirksniu perkeliama iš informacinės sferos į visas kitas – verslą, religiją, politiką, mokslą, švietimą. Bet koks staigus informacijos šaltinių pasikeitimas priveda prie bendruomenės lyderių, mokslo autoritetų, politikų ir paprasčiausių žiniasklaidos žmonių pasikeitimo. Prisiminkite, kaip sunkiai prisitaikė nebyliojo kino aktoriai prie atsiradusio garso. Jau chrestomatiniu tapo J.Kennedy ir R.Nixono debatų per televiziją pavyzdys, kur jaunas kandidatas laimėjo dėl pergalę užtikrinančios savo išvaizdos. Operos scenoje dabar karaliauja jaunos dailios dainininkės, mokančios ne tik dainuoti ir vaidinti, bet dar ir šokti, nes šiuolaikinė televizija pareikalavo būtent to.
Nikolajus Kaščejevas: Pati didžiausia klaida – galvoti, kad pasaulis nesikeičia
Dabartinė revoliucija, skaitmeninių laikmenų ir socialinių tinklų revoliucija, įvyko taip staiga ir netikėtai, kad visuomenė tiesiog nesuspėjo prie jos prisitaikyti. Tuo pačiu metu senieji reputacijos institutai – socialinės, mokslinės, profesinės, politinės – praktiškai nustojo veikti. Viso to rezultatas – buvo diskredituotos skaitlingos senaisiais, „televiziniais“ laikais užaugusių ekspertų grupės.
Tai atsitiko daugiausia dėl to, kad sąnaudos medijų produktui – vaizdo klipui, straipsniui ar knygai – sukurti smarkiai sumažėjo, tad išsiplėtė žmonių, įsileistų į šią rinką, ratas. Vietų, kur galima įdėti tokią informaciją, skaičius išaugo tūkstančius kartų. Žinoma, tokių vietų lygis, jų statusas ir įtaka labai skiriasi, tačiau jų gausa ir greitas pakeičiamumas privedė prie to, kad žmonės negali susigaudyti jų kokybės klausimuose, suvokdami visa tai kaip vieną didelį internetą.
Faktiškai, jei anksčiau buvo uždara ekspertų bendruomenė, tai dabar visi tie ekspertai tarsi išėjo kalbėtis į didelę turgaus aikštę, kur į jų diskusiją įsitraukė daugybė žmonių, nelabai tesuprantančių, apie ką čia kalbama. O senieji viešosios nuomonės lyderiai, praradę savo įtaką, neretai stengiasi išvengti nepatogių ir nesuprantamų interneto platformų, užsidarydami sau įprastose televizinėse ar laikraštinėse erdvėse.
Jie su panieka žiūri į šį naują pasaulį, laikydami elektroninės žiniasklaidos gyventojus menkai raštingais diletantais, užsiiminėjančiais profanacija. Ir tam tikru požiūriu jie teisūs: naujoji skaitmeninė aplinka dar tik formuojasi, ir profesionalų, kurie pagal lygį prilygtų seniesiems asams, ten paprasčiausiai dar nėra.
Žinoma, šiame dideliame internete gana greitai atsiras naujų ekspertų, specialistų, mokslininkų ir žiniasklaidos personų, kurie sugebės apvaldyti naują informacijos kanalą. Bet tai jau bus kiti veidai – žmonės, kurie pasirodys esą pajėgūs kurti savo reputaciją naujomis, gana didelės konkurencijos sąlygomis. Jie turės dirbti su šia neįprasta, labai segmentuota auditorija, derindami savo darbe senųjų ekspertų ir „mediapersonų“ metodus su šiuolaikine agresyvia rinkodara, panaudodami populiarizatoriaus ir „šoumeno“ (čia:pramoginių renginių vedėjo ar organizatoriaus. – Red.) įgūdžius, griaudami XX amžiaus stereotipus ir kurdami lanksčią XXI amžiaus žiniasklaidos aplinką, kuri, žinoma, bus labai įdomi.
Kaipgi ekspertams išgyventi šiame keistame ir nepažįstamame pasaulyje? Visų pirma, atmesti snobizmą, būdingą mokslininkams, ekspertams ir kitiems specialistams. Pasaulis keičiasi, ir mums belieka tik keistis kartu su juo.
Šiame pasaulyje būtina mokytis rašyti paprastus ir aiškius tekstus, užsiimti ne tik mokslu, bet ir rinkodara, suprasti, kad idėjos platinimas priklauso ne tik nuo jos kokybės, bet ir nuo pateikimo lygio. Reikia mokytis diskutuoti ne tik savo lygio specialistų rate, bet ir su prastai pasirengusiais diletantais, kuriems galima priskirti daugelį valdininkų ir kitų asmenų, priimančių sprendimus.
Ir čia teks ieškoti pusiausvyros tarp aukšto intelekto specialistų kalbos ir paprastos pramoginės televizijos laidos kalbos, socialinių tinklų kalbos ir viešų politikų kalbos. Tas, kas laimės šiose rungtynėse, ir formuos pasaulį, kuriame teks gyventi mums ir mūsų vaikams. O konkurencija pasirenka ne patį geriausią atstovą, bet labiausiai gyvybingą ir prisitaikiusį. Tai reikia prisiminti, kas jūs bebūtumėt – mokslininkas, politikas ar verslininkas. Tai yra bendros žaidimo, kuris vadinamas „gyvenimu“, taisyklės.
Parengė Leonas Grybauskas
