Trumpam grįžkime į pačią pradžią. Antroji pensijų pakopa veikia Lietuvoje nuo 2004 metų. Po devynerių metų veiklos nuo 2014 metų ji buvo reformuota. Esminis antrosios pakopos skirtumas nuo trečiosios – tai, kad ji finansuojama dalimi pensijų socialinio draudimo įmokos.
Kitaip tariant, apdraustajam leidžiama dalį privalomos apsaugos savo senatvėje įgyti ne per „Sodrą“, o kaupiant ir investuojant. Žinoma, investuoja ne pats apdraustasis, o pensijų kaupimo bendrovės, valdančios jo lėšas patikėjimo teise.
Antrosios pakopos dalyviai laimėjo
Devynerių (2004-2013), o po to dar trijų (2014-2016) metų patirtis yra gana trumpa, tačiau vis dėlto leidžia bent preliminariai vertinti, ar ji buvo sėkminga. Tyrimas, kurį atlikome su kolegomis1, parodė, kad 2004-2012 metų laikotarpyje vidutinio uždarbio gavėjas dėl dalyvavimo kaupime prarado iš „Sodros“ kiek daugiau, negu 9 eurus per mėnesį. Užtat sukaupė apie 2000 eurų. Sunku šiuos dydžius palyginti, tačiau iš 2000 eurų apskaičiavus bazinį anuitetą, kitaip tariant, pavertus tuos 2000 eurų mėnesine išmoka iki gyvos galvos, panašu, kad, nors ir nedaug, bet dalyviai laimėjo.
Kita vertus, vadinamojo „bazinio“ anuiteto neprivalo mokėti jokia draudimo bendrovė, o mokamas komercinis anuitetas gali būti gerokai mažesnis. Tik vargu ar kas iš viso imtųsi 15 metų mokėti po nedidelę apie 10 eurų mėnesinę išmoką. Todėl fondų dalyviams belieka patiems spręsti – kas geriau: 2000 eurų iš karto ar 9 eurai per mėnesį. Be to, dar reikia ir nepamiršti, kad tie 9 eurai dėl pensijų indeksavimo ilgainiui didėja.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tyrinėtas 2004-2013 metų laikotarpis dėl gilios recesijos buvo itin nesėkmingas tiek finansų rinkoms, tiek ir pasaulio, taigi ir Lietuvos ūkiui, vadinasi, ir „Sodros“ pajamoms. Jei recesijos nebūtų buvę, sukaupta suma tikriausiai labiau pranoktų „Sodros“ pensijos sumažėjimą.
Pasikliaukime ne vien „Sodra“
Pastaruoju metu iškilusios pensijų finansavimo problemos privertė dar kartą apmąstyti „Sodros“ ir kaupimo pensijų fonduose santykius. Iš aukščiau pateiktų skaičių aišku, kad ženklaus pensijų padidėjimo 2004-2013 metais galiojęs modelis nepajėgė garantuoti, o maksimalus 5,5 proc. tarifas, nukreipiamas į pensijų fondus (ir tik per pusę dengiamas valstybės lėšomis) buvo pernelyg skausmingas einamiesiems pensijų mokėjimo poreikiams.
Ne kartą svarstyta, gal tą antrąją pakopą iš viso reiktų atšaukti. Tačiau visi skaičiavimai, vertinantys demografinius pokyčius, rodė, kad pasilikus vien su „Sodros“ pensija santykinė būsimųjų pensininkų padėtis tik blogės.
Ką tokioje situacijoje daryti? Žinoma, galima optimistiškai tikėtis, kad ūkio plėtra ir aukštesnės technologijos padidins darbo našumą, todėl dirbančios (kad ir negausios) kartos galimybes užtikrinti ir sau, ir pensininkams padorų pragyvenimą bus pakankamos. Tokios viltys nėra tuščios, bet pasikliauti vien jomis ir nieko nedaryti būtų pernelyg rizikinga. Todėl nelieka nieko kita, kaip ieškoti būdų padidinti apsaugos senatvėje finansavimą, ypač orientuojant tą finansavimą į ateitį. Kaip galima tai įgyvendinti? Padidinti socialinio pensijų draudimo įmokų tarifą? Bet jis ir taip aukštas, be to, didesnės „Sodros“ pajamos vargu ar virstų rezervu ateičiai – kaip jau matėme ne kartą, politikai greitai paverstų jį einamosiomis išmokomis.
Sukurta motyvacija taupyti
Sprendžiant šią problemą ir buvo sumanyta vadinamoji „2+2+2“ sistema arba 2014 metų įsigaliojęs naujas antrosios pensijų pakopos modelis. Jo siunčiama žinia labai paprasta: norite saugesnės ir geriau aprūpintos senatvės, turite daugiau jai taupyti. Ką padaryti, kad tokia žinia būtų išgirsta? Atrodytų, kiekvienas racionalus individas turėtų ją išgirsti ir stoti į eilę prie pensijų kaupimo bendrovių.
Tačiau žmonės nėra linkę patys rūpintis senatve, taupyti ateičiai. Todėl reikia sudaryti pakankamai stiprias paskatas taupyti. Dabartiniu antrosios pakopos modeliu to ir siekiama: asmuo kviečiamas mokėti į savo asmeninę kaupiamąją sąskaitą 2 proc. atlyginimo, pridedant už tai iš biudžeto 2 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Plius pervedami 2 proc. iš „Sodros“ įmokos, netenkant atitinkamos dalies „Sodros“ pensijos. Ši dalis bene labiausiai ginčijama kaip atitraukianti lėšas nuo dabartinių pensijų poreikių.
Tikslas – sukaupti rezervą
Įvykdytos reformos tikslas – sudaryti individualiomis ir valstybės lėšomis pakankamą pensijų lėšų rezervą demografiškai „blogiems“ XXI amžiaus vidurio laikams, kad bent tada socialinio draudimo ir kaupimo pastangomis pensijos būtų didesnės negu dabar. Taip, tam tikslui dabartiniai dirbantieji turi paaukoti dalį individualių poreikių, taip pat ir dalį valstybės lėšomis finansuojamų visuomeninių poreikių. Sunkesnis klausimas, ar tam tikslui turi aukoti dalį poreikių dabartiniai pensininkai. Gal „2+2+2“ sistemą reiktų pakeisti į „3+3+0“? Kaupimo mastas nuo to nenukentėtų, bet būtų pašalinta dabartinių ir būsimųjų pensininkų tikra ar tariama priešprieša.
Reikia pripažinti, kad gana stipri dalyvavimo antrojoje pakopoje paskata anaiptol nepritraukė visų potencialių dalyvių. Dabartiniais vertinimais tik apie 45 proc. dalyvių yra pasirinkę „2+2+2“ sistemą. Likusieji dalyvauja, neprisidėdami savo lėšomis, todėl ir negaudami valstybės subsidijos, o tik atitraukdami 2 procentinius punktus iš pensijų socialinio draudimo įmokos į savo asmeninę sąskaitą. Toks dalyvavimas yra besąlygiškai neracionalus, todėl įstatymų leidėjai turėtų leisti tokiems dalyviams apsispręsti: arba jie dalyvauja visa apimtimi, arba pasikliauja vien „Sodra“.
Nors „2+2+2“ sistema veikia tik trejetą metų, jau minėto tyrimo rėmuose pabandėme įvertinti jos rezultatus, laikydami, kad 2017-2018 metais išliks trijų ankstesniųjų metų tendencijos.
Skaičiavimai rodo, kad 2004 – 2018 metų laikotarpyje vidutinio uždarbio gavėjas dėl dalyvavimo kaupime praras iš „Sodros“ apie 15 eurų per mėnesį, tačiau sukaups apie 5000 eurų. Tai galėtų duoti apie 22 eurų anuitetinę išmoką.
Taupymas – būtina būsimos apsaugos senatvėje dalis, ir jam įgyvendinti reikalingi atitinkami finansiniai mechanizmai. Juk netaupysime „kojinėje“, ar ne? Vadinasi, turime mokėti teisingai vertinti pensijų fondų paskirtį, veiklą ir perspektyvas.
Gerai, kad tuo klausimu publikuojamos įvairios nuomonės, tačiau ne su visomis galima sutikti. Kai kuriuos A.Lapinsko straipsnyje „Lietuvos ryto“2 portale skelbtus teiginius norėčiau komentuoti, remdamasis aukščiau išdėstytais samprotavimais.
1.Taip, reformos tikslas buvo apsaugos senatvėje diversifikavimas ir Sodros ateities įsipareigojimų sumažinimas, dalį apsaugos senatvėje perkeliant į asmenines būsimųjų pensininkų sąskaitas.
2. Taip, formaliai pervedamų į asmenines sąskaitas lėšų kompensavimas „Sodrai“ nebuvo numatytas. Nerašytu susitarimu buvo planuota, kad pusę pervedamų lėšų kompensuos biudžetas. Iš pradžių taip ir buvo daroma, paskui Finansų ministerija ėmė nesilaikyti susitarimo, nes Sodra ir taip turėjo perteklių, bet krizės metais paskui teko kompensuoti ne tik pusę, bet ir visas pervedamas lėšas (žr. atvira.sodra.lt). Taigi „vidutiniškai“ pusės kompensavimo iki 2014 įsigaliojusios naujos tvarkos buvo laikomasi.
3. ir 12. Taip, kaupiamoji sistema išmokų dydžio negarantuoja. Taip pat, kaip negarantuoja ir „Sodra“. Viena sistema priklauso nuo finansų rinkų, kita nuo darbo rinkos, abi nuo bendro šalies ūkio augimo, taip pat ir nuo politikų užgaidų.
4. Mūsų skaičiavimai (išvadų apie pasekmes kaupimo dalyviui, o ne konkrečių pensinių išmokų dydžių prasme) ne pernelyg skiriasi nuo R.Kuodžio. 2004-2013 metais galiojusi sistema davė labai nedidelį, bet teigiamą efektą pensijos gavėjui. Nebūtų buvę krizės, gal teigiamas efektas būtų didesnis. Todėl sistema ir buvo „peržaista“ į „2+2+2“ modelį, kad būtų paskatintas didesnis asmens prisidėjimas savo lėšomis.
5-6. Jei tie nelemti 2 procentiniai punktai nebūtų atitraukiami nuo socialinio draudimo, gal einamosios pensijos ir būtų bent kiek didesnės (jei politikai nesumanytų pensijų lėšų ištaškyti visokioms beprasmėms kompensacijoms, ilgiausią pasaulyje laikotarpį mokamoms motinystės išmokoms ir t.t.).
Čia kaip ir visur tenka rinktis prioritetus tarp ateities ir dabarties: suprantama, kad dabartiniai pensijų gavėjai nesuinteresuoti atidėlioti lėšų ateičiai, o ateities gavėjai suinteresuoti daryti kaip tik atvirkščiai. Jei politikai nuspręstų, kad visos dabartinių įmokų mokėtojų sumokamos sumos turi atitekti dabartiniams išmokų gavėjams, taip ir būtų. Samprotaudami tokiu būdu galime nueiti gana toli: kam dabartiniams pensininkams išsilavinę žmonės ateityje?
Atimkim lėšas iš švietimo ir atiduokim pensijoms.
8-10.11. Demografiniais rodikliais galima manipuliuoti visaip, bet gyventojų senėjimas – neginčijamas pasaulinis reiškinys, ir Lietuva ne išimtis. Žinoma, galima pasikliauti viltimi, kad ateities technologijos užtikrins sotų gyvenimą ir seniems, ir jauniems, bet ar to užtenka, kad atsisakytume taupymo ateičiai? Daugiau abejonių turėtų kelti klausimas, ar tos santaupos virs geresne gyvenimo kokybe. Mat patys sutaupyti pinigai ar fondų aktyvai nevalgomi. Ar už juos tuometinė dirbančioji karta galės ir norės pensininkų kartai parduoti duonos?
13. Cituoju: „Kas geriau: gauti iš pensijų fondų išmoką, dažniausiai vienkartinę, nes iki anuitetų dauguma kaupikų aiškiai nepakils, bet kartu ir sumažintą Sodros pensiją, arba nesumažintą Sodros pensiją“ – tegu apie tai sprendžia pats žmogus, o ne už jį politikai ar publicistinių straipsnių autoriai.
Tik tas žmogus turėtų būti teisingai informuotas apie galimas vienokio ar kitokio dalyvavimo pensijų sistemoje pasekmes, o ne klaidinamas iš piršto laužtais teiginiais, kad „nesumažinta Sodros pensija bus dar didesnė už Sodros ir fondų išmokas kartu paėmus“. Mūsų su kolegomis skaičiavimai rodo, kad iš tikrųjų galima tikėtis, jog bus atvirkščiai – laimės dalyviai, prisidėję savomis lėšomis.
14. Kas gi tos „tvirtos demokratijos“ šalys, kurios „teisingai“ pasielgė su pensijų fondais? Gal Vengrija ir Lenkija, kur valdžia neturi jokios paramos išsilavinusioje visuomenės dalyje? O Estija, į kurią vis žiūrime (kai palanku), turbūt nėra „tvirtos demokratijos“ šalis, nes su antros pakopos pensijų fondais elgiasi panašiai kaip mes ir nekalba apie juos kaip apie „absurdą“?
15. Keista girdėti apie lėšas „Sodros skolos mažinimui“ . Ne kartą sakyta, kad ta „skola“ neteisėta, ji nėra jokia „Sodros“ , o bendra valstybės skola.
