Perėmus Vakarų šalių praktiką ir į asmeninį pensijų kaupimą įtraukus šiandieninius dirbančiuosius, planai keisti šią sistemą ar net jos atsisakyti nesuderinami nei su teisinės valstybės principo užtikrinimu, nei su europine praktika.
Ne viename nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės pareiga yra užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą ir tikrumą, apsaugoti teisinių santykių subjekto teises ir gerbti teisėtus interesus ir lūkesčius.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į Europos institucijų rekomendacijas Lietuvai, kuriose ne tik randame raginimų reformuoti „Sodros“ pensijų sistemą, bet ir taikyti įvairesnes kaupiamųjų pensijų formas, skatinti žmones taupyti senatvei.
Suprantama, pensijų sistema turi būti nuolat stebima ir analizuojama atsižvelgiant į geriausią kitų valstybių praktiką, tačiau iš esmės siūlymai naikinti II pensijų sistemos pakopą yra nepagrįsti. Maža to, blaškymasis tarp pensijų kaupimo būdų yra gana žalingas ir net trumparegiškas. Kaupiamojo principo esmė – ilgalaikė perspektyva. Per šią prizmę turėtų būti vertinami ir II pakopos kaupiamųjų pensijų rezultatai.
Pensijų kaupimą pasirinko ir socialine gerove garsėjančios Skandinavijos šalys, ir kitos Vakarų Europos valstybės. Tarkime, Olandijoje ar Danijoje, kur yra plačios socialinės garantijos, taikoma tripakopė pensijų sistema: didelę dalį bendroje asmens pensijoje sudaro jo paties sukauptos išmokos. Suprantama, Rytų ir Vidurio Europos valstybėms Pasaulio bankas rekomendavo kaupiamas pensijas iš dalies finansuoti „Sodros“ sąskaita.
Tokia sistema Lietuvoje įteisinta jau prieš keturiolika metų ir politikai turi gerbti šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesus.
Kaupiamosios pensijos egzistuoja tiek Skandinavijos valstybėse, tiek ir Vakarų Europos valstybėse, todėl supriešinti pirmąją („Sodros“) ir antrąją (kaupiamąsias pensijas) yra žalinga.
Svarbu nepamiršti, kad II pensijų pakopoje dalyvauja ir mažas įmokas mokantys asmenys, todėl valstybė turi sudaryti galimybes tokiems žmonėms grįžti į „Sodros“ sistemą. Iš kitos pusės, vertėtų leisti norintiesiems savanoriškai įnešti didesnes lėšas į II pakopos pensijų fondus. II ir III pakopos pensijoms turi būti taikomos mokesčių lengvatos, kurios priklausytų nuo visose trijose pakopose asmens sukauptos pensijos dydžio.
Šio modelio veikimas grindžiamas tuo, kad mokesčių lengvatos taikomos tiems pensinio amžiaus asmenims, kurių gaunamos išmokos iš visų trijų pensijų pakopų yra mažesnės už tam tikrą asmens buvusio vidutinio darbo užmokesčio dydį. Mažos pensijos ir aštrus klausimas, kaip keisti susidariusią situaciją, reikalauja platesnio valstybės ir jos piliečių požiūrio.
Svarbu stabdyti jaunų žmonių emigraciją, stiprinant teisinę valstybę ir gerbiant teisėtus lūkesčius. Nepriešinti „Sodros“ pensijų ir kaupiamųjų pensijų sistemų, dabartinių ir būsimų pensininkų. Nedelsti su naujojo Darbo kodekso įsigaliojimu, kuris prisidėtų prie lankstesnių darbo santykių įtvirtinimo, atitinkamai plečiant socialines garantijas.
Nepriešinti verslo ir dirbančiųjų, nepamirštant, kad verslas finansuoja valstybės socialinę politiką mokesčių pavidalu. Įgyvendinti realias priemones, įtraukiančias kuo daugiau moterų ir vyresnio amžiaus žmonių į darbo rinką. Nepolitizuoti socialinio draudimo klausimų ir suteikti platesnes galias „Sodros“ tarybai. Visos šios idėjos aiškios ir seniai žinomos, tačiau nepaisant to ir toliau šalyje kuriamos bei įgyvendinamos tik formalios aktyvios darbo rinkos priemonės, o dėl biurokratinio aparato inercijos Europos struktūrinių fondų parama tiesiog „įsisavinama“ . Vilties teikia tai, kad pirmieji žingsniai yra pozityvūs – priimti teisės aktai dėl universalios pensijos, sukurtas pensijų indeksavimo mechanizmas, rezervo fondas. Tai matant, itin svarbu skatinti pozityvų ir atvirą dialogą visuomenėje ir liautis gilinti priešpriešą.
