Praėjusiais metais mūsų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) išaugo 2,3 procento. Kinai rauda, kad jų 6,7 proc. augimas per mažas, tad ką tuomet daryti mums?
Tačiau Vakarų pasaulyje Lietuva su tokiu rodikliu – tarp lyderių. Juk euro zonos BVP pernai ūgtelėjo 1,7 proc., o, tarkime, Italijos – vos 0,9 proc.
Bet Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas V.Dombrovskis, kurio gimtosios Latvijos BVP pernai padidėjo tik 1,6 proc., užsiminė, kad Lietuvai bus sunku pasiekti vidutinį ES gyvenimo lygį. Kitaip tariant, greitesniam neįmanoma pavyti vėžlio. Ir čia pat įvardijo pagrindines priežastis: mažėja darbingo amžiaus gyventojų, o darbo našumas auga vis lėčiau.
Apie tai, kad pastarasis rodiklis pernelyg žemas, kalbama ne vieną dešimtmetį. Eurostatas daugiau nei prieš metus pateikė prognozes, pagal kurias šįmet Lietuvoje per darbo valandą vienas darbuotojas turėtų sukurti pridėtinės vertės už 14,7 euro. Estijoje – už 17,1, visoje euro zonoje – už 38,8, Vokietijoje – už 42,3, Airijoje – net už 71,5 euro.
Šitokio atsilikimo priežasčių yra ne viena. Bene svarbiausia – pati ekonomikos struktūra.
Lietuvoje svarbus vaidmuo tenka, pavyzdžiui, žemės ūkiui, kurio našumas yra vienas menkiausių (2015 m. vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė – vos 4,6 euro per valandą).
Žemės ūkio produktų perdirbėjai ir kiti gamintojai turi vakarietiškas technologijas, bet darbuotojų atlyginimams toli iki ES vidurkio, nes produkcija, bent jau šalies viduje, parduodama pigiau dėl mažesnės gyventojų perkamosios galios.
Dėl emigracijos darbo jėgos mažėja, likusieji spaudžia darbdavius didinti atlyginimus. Algos auga daug sparčiau nei darbo našumas, todėl mažėja įmonių galimybės konkuruoti. Taip susidarė savotiškas užburtas ratas, iš kurio išsiveržti labai sunku. Net specialistai iš trečiųjų šalių tėra laikina išeitis, tinkama toli gražu ne visoms bendrovėms.
Be to, panašios kvalifikacijos lietuvis, montuojantis „Ikea“ tinklui skirtus baldus, kad ir kaip stengtųsi, sukurs tikrai mažesnę pridėtinę vertę nei „Volkswagen“ gamykloje ratus prisukinėjantis vokietis ar „Airbus“ lėktuvo detales tvirtinantis prancūzas.
Štai ir klausimas: kodėl panašių fabrikų nėra Lietuvoje? Aišku, galime pasigirti bent tuo, kad tampame regiono lyderiais pagal užsienio kapitalo investicijas į paslaugų ar informacinių technologijų centrus, dažnai siūlančius ne šiaip konsultavimo paslaugas, o kuriančius įvairius sprendimus, pritaikomus visame pasaulyje.
Tačiau neturime automobilių gamyklų kaip lenkai, čekai ar slovakai. Nes iki šiol iš valdžios net nebuvo regėti pastangų prisivilioti tokius investuotojus. Net ir virtualų „Tesla“ fabriką mūsiškiai kompiuterinėmis programomis konstravo tik dėl privačios iniciatyvos. Iš E.Musko verslo imperijos už tai sulaukta pagyrų, nors ir santūrių.
Tiesa, bet kokias pastangas galima nubraukti keliais neatsargiais valdžios veikėjų sakiniais, kaip teisingai pažymėjo europarlamentaras V.Mazuronis. Mat per pasaulį nuvilnijo lietuvių užmojai prisivilioti „Tesla“, o prezidentė D.Grybauskaitė ištrimitavo saugumiečių parengtą įspėjimą apie tai, kad rugsėjį netoli mūsų šalies planuojami Rusijos kariniai mokymai gali nesibaigti tik pratybomis. Kitaip tariant, bijokite kišti net nosį į mūsų valstybę, nes ji gali būti okupuota.
Po tokių kalbų net neprastai veikiančios viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ darbuotojams turėjo nusvirti rankos.
Aišku, grėsmę būtina suvokti ir įvardyti, tačiau ne išpūsti. Juolab kad užsieniečiai ir taip su baime žvelgia į mūsų šalį. Antai per asociacijos „Investors’ Forum“ apklausą net 38 proc. mūsų šalyje investavusių užsienio įmonių vadovų pripažino, kad jiems kelia nerimą politinis nestabilumas. Tiesa, 42 proc. jų artimiausią ketvirtį planuoja naujas investicijas, nors vargu ar galima tikėtis, kad jos bus milžiniškos.
Net 62 proc. investuotojų mano, kad būtina didinti valstybės sektoriaus efektyvumą, 61 proc. įsitikinę, jog reikia reformuoti švietimo sistemą, o pusė – sureguliuoti darbo santykius.
Visa tai Vyriausybė skelbia numačiusi Seimo pavasario sesijai pateikiamuose 303 įstatymų projektuose. Ir pačiu laiku, nes net 65 proc. užsienio investuotojų nežinojo, ko tikėtis iš šios valdžios
Kitas reikalas, ar Seime verslininkų ir darbdavių lūkesčiai išsipildys. Kol kas signalai – prieštaringi, ypač kai kalbama apie Darbo kodeksą. Nors jis turėjo įsigalioti nuo metų pradžios, terminas atidėtas iki liepos. O koks bus to kodekso galutinis variantas, prognozuoti kol kas beveik neįmanoma.
Pirmasis šios kadencijos Seimo šimtadienis nesuteikė pernelyg daug vilčių, kad bus žvelgiama į esmines šalies ekonomikos problemas, o ne pavienes detales.
Juk pastaruoju metu net Biudžeto ir finansų komitetas sprendė ne strategines užduotis, o aiškinosi, ar turi valstybė įsikišti į komercinio banko „Nordea“ ir penkiolikos klientų, kadaise paėmusių paskolas Šveicarijos frankais, santykius. Tai – nieko gera nelemiantis ženklas.
