„Mendelejevo jūra“
Suomių žurnalistas, jūrų geologas, Rygoje gimęs Konstantinas Ranksas (beje, Vilniaus universiteto absolventas. – Red.) portalui papasakojo, kad Baltijos jūra – santykinai nedidelis vandens telkinys, tačiau jo vadinamosios nuotėkio teritorijos milžiniškos: visa Lenkija, Švedija, Baltijos šalys, Suomija, dalis Rusijos ir Danijos su Vokietija. „Tai teritorijos su išvystyta pramone, žemės ūkiu, čia dideli milijonus gyventojų turintys miestai. Jei čia pilsime visokią bjaurastį – net į pakeles, sąvartynus – viskas sutekės į Baltijos jūrą. O Baltijos jūros keitimasis vandeniu su Šiaurės jūra yra labai silpnas“, – paaiškino K.Ranksas.
Neseniai Rygoje buvo surengta jūrų ir vandenynų tyrinėtojų konferencija, į kurią suvažiavo apie 800 specialistų iš viso pasaulio. Jie savo pasisakymuose rekomendavo atidžiau savo maistui rinktis Baltijos jūroje sugautas žuvis. Ypač jie nepataria vartoti daugiau nei penkis kilogramus sveriančių lašišų: kuo didesnė žuvis, tuo daugiau joje dioksino. Mokslininkų nuomone, teisingiau būtų visai uždrausti bet kokią prekybą Baltijos žuvimis, nes Baltijos jūroje gyvenančios lašišos, silkės, menkės tiesiog prifarširuotos toksinų. „Daug ką pasako rekomendacijos, išleistos Suomijoje ir Švedijoje: ten nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims patariama nevalgyti Baltijos jūroje sugautų žuvų. Sutikite, tai kažką sako“, – pareiškė Latvijos hidroekologijos instituto mokslininkė Rita Poikāne. Jos nuomone, visa bėda ta, kad žmonės negalvodami išpila į kanalizaciją buitinius chemikalus, o po to jie patenka į jūrą.
Galima priminti, kad 2015 metų birželio mėnesį „Rosselchoznadzor“ buvo uždraudęs tiekti į Rusiją žuvininkystės produktus iš Latvijos ir Estijos, kaip teigiama šios žinybos pranešime. Šios priemonės buvo imtasi dar ir dėl to, kad produkcijoje aptikta draudžiamų ir nuodingų medžiagų. Atskirai paminėtos kilkės (dar: bretlingiai, šprotai) ir strimėlės.
Okeanologė Irina Čiubarenko sakė, kad Baltijos jūra pamažu prisipildo plastiko atliekų, į krantą išmetami dideli kiekiai putsilikačio rutuliukų (naudojamų kaip berėmių baldų užpildas. – Red.),vienkartinių indų likučių, cigarečių filtrų. „Žinoma, plastikas ir šiaip yra nemalonus, tačiau kada jis subyra į mažas daleles, šios surenka visus toksinus, nuodingąsias medžiagas ir ligas sukeliančius mikroorganizmus“, – patikslino I.Čiubarenko ir pažymėjo, kad žuvys ir paukščiai kažkodėl mėgsta plastiką, todėl jis patenka į mitybos grandinę.
Latvijos „Aplinkos inspektorių draugijos“ valdybos narys Feliksas Klagišas priduria, kad rimta problema yra mikroplastmasė, kurios būna skutimosi putose. „Kiekviename flakonėlyje mikroplastmasės būna visiškai nedaug . Bet kiek tokių flakonėlių naudojama kiekvieną dieną Baltijos jūros regione! Patekusi į jūrą ši mikroplastmasė suformuoja drumzles, kurios kenkia planktonui ir mikroorganizmams“, – paiškino F.Klagišas.
Baltijos jūrai tenka daugiau kaip 15 procentų pasaulio krovinių pervežimo jūrų transportu – čia aktyviai plukdoma ir nafta. Kai kada tai priveda prie rimtų nepaprastųjų padėčių: pavyzdžiui, 2002 metų rugpjūčio mėnesį jūroje aptikta 320 tūkstančių kvadratinių metrų naftos dėmė. Taršos šaltinio nustatyti nepavyko. Po metų 30 kvadratinių kilometrų ploto naftos dėmė pastebėta Kuršių nerijos rajone, prie Lietuvos ir Kaliningrado srities krantų. Panašus atvejis toje pačioje vietoje įvyko 2006 metais – šįkart į jūrą išsiliejo talo alyva, naudojama statant, eksploatuojant ir remontuojant naftos ir dujų gręžinius.
Kartais teršėjus pavyksta nustatyti: 2001 metais, kai amerikiečių tanklaivis „Baltic Carrier“ išliejo Baltijos jūroje 2700 tonų naftos, ir 2003 metais, kai Kinijos sausakrūvis laivas „Fu Shan Hai“ išliejo 1200 tonų dyzelinio kuro.
Tanklaivių cisternos kartais plaunamos chemine medžiaga, atskiedžiančia naftos produktus, kurie virsta parafinu. Susidariusį „produktą“ iš laivų kartais nelegaliai išmeta į jūrą – tai tonos baltai geltonų parafino dribsnių. Lietuvos paplūdimių prižiūrėtojai po to publikuoja šių „dovanėlių“ nuotraukas. „Mes jau pripratome prie to, kad Baltija – pamazgų duobė, bet kiekvieną kartą po tokių incidentų nuotaika sugadinama“, – skundžiasi jie ir prašo poilsiautojų išėjus pasivaikščioti pasiimti maišų ir padėti valyti pakrantę.
Nuo fekalijų iki cheminio ginklo
Yra ir kitas aspektas. Baltijos jūroje plaukioja apie 300 kruizinių keltų, išmetančių į jūrą savo tualetų turinį. O 2007 metų kovo mėnesį trūko kanalizacijos vamzdis Lietuvos Klaipėdos uoste. Dalis iš trijų tūkstančių kubinių metrų pliūptelėjusių nuotekų pateko į jūrą. Pasak miesto ūkio atstovo Leono Makūno, panašių avarijų ne kartą pasitaikė ir anksčiau.
Dar viena Baltijos problema: iš tręšiamų laukų kartu su pavojingomis įmonių atliekomis į jūrą patenka 75 proc. kenksmingo azoto ir 95 proc. ne mažiau kenksmingo fosforo. Dėl to kai kuriuose vandens plotuose susiformavo „negyvosios zonos“. „Tik Centrinėje Baltijoje „negyvosios zonos“ susiformavo natūraliai, tai susiję su hidrologija, o Suomių įlankoje ir Šiaurės Baltijoje įtaką deguonies trūkumui tikrai daro trąšos. Ten būtina skubiai sumažinti azoto ir fosforo apkrovas“, – sako Latvijos hidroekologijos instituto direktorius Juris Aigaras.
Mes neturėtume pamiršti, kad po pergalės prieš nacistinę Vokietiją, 1945 metais, sąjungininkai nuskandino Baltijos jūroje daugiau nei 40 tūkstančių vienetų trofėjinių cheminių ginklų. „Turint omenyje šių ginklų kiekį, mūsų aplinkai gresia pavojus“, – neslepia nerimo Latvijos užsienio reikalų ministras Edgars Rinkēvičs.
Visa tai daro poveikį ne tik florai, bet ir faunai. Baltijos jūros paplūdimių lankytojai nuo 2008 metų vasaros pasakoja apie neįprastus agresyvius vabzdžius, primenančius skorpionus. Entomologai nustatė, kad šie mutantai atsirado dėl vandens telkinio taršos. Estijos aplinkosaugininkai teigia, kad nepalanki situacija Baltijos jūroje kelia grėsmę retų rūšių paukščiams, kurie gali išnykti. „Didžiausia Baltijos jūros problema – tai užterštumas nafta. Ir nors pastaraisiais metais mes nematėme didelių katastrofų, maži nuotėkiai įvyksta kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, dideli kiekiai triumų vandens ir toliau išpilami į jūrą“, – paaiškina ornitologas Meelis Uustalis. Jis teigia, kad paukščiai, patekę į tokį vandenį, pasmerkti žūti.
Baltijos šalys bando padėti jūrai. Štai, Estija per pastaruosius kelerius metus rekonstravo keletą nuotekų valymo įrenginių, pakeitė naujais 480 kilometrų vandentiekio tinklų vamzdžių. Lietuva, Latvija ir Estija kartu su kitomis šalimis, kurių krantus skalauja Baltijos jūra, dalyvauja programoje „Pure“, pagal kurią, be kita ko, rekonstravo valymo įrenginius Rygoje ir Jūrmaloje.
Neapsieinama ir be pavienių entuziastų, tokių kaip Liepojos gyventojas Dzintars Jura, kuris kartu su Pasauliniu laukinės gamtos fondu (WWF) organizavo projektą „Jėga – švarioje jūroje“, kurį įgyvendindami tikrina nuotekų valymo ir kanalizacijos įrenginius, moko pajūrio gyventojus elgtis „ekologiškai“ ir renka susikaupusias paplūdimiuose šiukšles. „Aš negaliu abejingai žiūrėti, kaip mūsų Baltijos jūra kenčia. Pažadėjau sau ir draugams panaudoti visą savo išmonę, talentą, žinias, ir, jeigu prireiks, net jėgą, kad priversčiau žmones ateiti į protą. Aš nusprendžiau kovoti, kad ir mūsų anūkai galėtų maudytis ir degintis prie jūros, o ne iš tolo vengti didžiulio katilo su dvokiančia sriuba, kuri skalauja beveik pusę mūsų šalies sienos“, – aiškina entuziastas.
Išgelbėti Baltiją
Tačiau ekspertai mano, kad visų šių priemonių per maža. „Latvijoje per pastaruosius metus vis geriau valomos nuotekos, parduotuvėse jau nenusipirksi skalbimo miltelių, kurių sudėtyje yra daug fosfatų, organizuojamos individualios švietimo kampanijos, bet viso to nepakanka, kad išgelbėtume jūrą.
Norint pagerinti Baltijos jūros būklę, būtina elgtis atsakingai ir priimti sprendimus, kurie metai iš metų atidedami“, – skundžiasi WWF atstovas Ingus Purgailis. Panašios nuomonės laikosi ir Estijos gamtos fondo ekspertas Kristjanas Piirimäe. Jis siūlo sumažinti naudojamų trąšų kiekį ir statyti vandens nuosėdų talpyklas. „Dabar žemės ūkis gauna iš Europos Sąjungos dosnias išmokas, už kurias kaimiečiai perka trąšas ir pesticidus ir lengva ranka beria į dirvą. Laukuose išbarstoma žymiai daugiau trąšų nei reikia, jos išplaunamos į jūrą, ir matome rezultatą – mūsų įlankose žydi nuodingi melsvai žali dumbliai, žmonės negali maudytis, dideliais kiekiais gaišta žuvys“, – vardija K. Piirimäe.
K.Ranksas, kalbėdamas su „Lenta.ru“, nurodo, kad jeigu trąšų panaudojimą ir vandens išleidimą į jūrą dar kažkaip galima reguliuoti, tai švino ir gyvsidabrio junginių nuotėkius – labai sunku. „Švinas – tai, ką dešimtmečius išmesdavo mūsų automobiliai. Ir tai tie šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, tonų kulkų, kurių gausu žemėje. Gyvsidabris iš tos pačios vietos – tai šaudmenų kapsulės. Galima įsivaizduoti, kiek šio „gero“ iššovė per praeitą ir užpraeitą amžius“, – sako ekspertas. Tuo pačiu pašnekovas pažymi, kad jeigu Baltijos baseine kritulių padaugės, tai visų dirvožemyje susikaupusių nuodų išplovimas vyks intensyviau, ir viskas nutekės į jūrą. Tokia perspektyva mokslininkams kelia nerimą.
K.Ranksas teigia, kad jokios aplinkosauginės programos nepakeis elementarios savikontrolės. „Nereikia išmesti švino-rūgštinių baterijų į sąvartyną, gyvsidabrio nereikia išpilti. Patys gi tada jį su žuvimis ir suvalgysite. Pilkitės į automobilius degalų be švino. Yra apkrova, kurią nuimti nuo Baltijos tiesiog dabar mes esame nepajėgūs, bet daug ką vis dėlto galima padaryti, tiesiog nereikia teršti savo žemės“, – ragina mokslininkas.
Parengė Leonas Grybauskas
