Šiuo metu vidutinė pensija Lietuvoje yra 287,6 euro. Nepaisant gerų valdžios ketinimų pensiją auginti, „Sodra“ skaičiuoja, kad tūlas lietuvis, visą gyvenimą išdirbęs už vidutinę 600 eurų algą, būdamas pensininku tegautų maždaug 246 eurų pensiją. Remiantis tokiu skaičiavimu, valstybinė pensija sudarys 41 proc. gautų pajamų. Taigi statistinis lietuvis yra iš anksto užprogramuotas skurdžiai senatvei.
Akivaizdu, kad patys turime savimi pasirūpinti. Teko skaityti, kad trys iš keturių mūsų šalies piliečių nesitiki, jog valstybė jiems garantuos finansinį komfortą senatvėje. Tiek pat žmonių mano, kad taupyti senatvei yra būtina. Ir lietuviai iš tikrųjų tai daro: kaupia lėšas namuose ar bankų sąskaitose, pensijų fonduose, pasirūpina kaupiamuoju draudimu. Vienas populiariausių papildomo kaupimo instrumentų Lietuvoje – investicinis gyvybės draudimas. Apie 400 tūkst. mūsų šalies gyventojų pensijai kaupia šio draudimo pagalba.
Mokestinės lengvatos – ypač svarbios
Sakoma, kad kas mėnesį kiekvienas žmogus turi atidėti 10 proc. savo pajamų pensijai. Lietuvos situacija yra tokia, kad, net jei žmogus ir suvokia, jog turi kaupti, jo gaunamo atlyginimo dydis to daryti jam neleidžia. Kone visi mūsų šalies gyventojai senatvėje tikisi remtis valstybės mokama pensija. Tad labai svarbia tampa ilgalaikė valstybės politika pensijų atžvilgiu. Politikai, suprasdami, kad valstybė negalės užtikrinti savo piliečiams oraus pragyvenimo lygio, turėtų skatinti įvairias taupymo formas bei kurti lengvatas.
Dauguma Lietuvos gyventojų pripažįsta, kad mokestinės lengvatos skatina taupyti. Kilęs triukšmas, kai politikai buvo pasišovę panaikinti gyventojų pajamų mokesčio susigrąžinimo lengvatas, parodė, kokia svarbi yra tvari valstybės politika ilgalaikių sprendimų atžvilgiu: antros pakopos pensijų fondai, mokestinės lengvatos fiziniams asmenims bei verslui. Gerai, kad sveikas protas nugalėjo ir buvo įvestos „lubos“.
Valstybė, negalėdama viena užtikrinti pakankamo pensijų dydžio, turėtų ieškoti sąjungininkų. Vienu tokių galėtų būti verslas. Lietuvoje kol kas yra palanki įstatyminė bazė įmonėms, kurios draudžia darbuotojus savo lėšomis – joms galioja tam tikros mokestinės lengvatos. Šios lengvatos yra puiki paskata įmonėms bei jų darbuotojams susitarti dėl ilgalaikio bendradarbiavimo.
Kartais manoma, kad Lietuvoje veikiančios didžiulės užsienio įmonės yra socialiai atsakingesnės, nes atsineša gerąją savo šalių patirtį. Tačiau įmonės socialinė atsakomybė tikrai nepriklauso nei nuo jos dydžio, nei nuo kapitalo kilmės. Įmonė gali būti ir nedidelė, o vadovas – jaustis atsakingas prieš savo komandą, su kuria kūrė verslą.
Nišas užpildo nauji produktai
Žmonės mėgsta garantijas. Tačiau dėl pokyčių pasaulio ekonomikoje, šiuo metu valstybių vyriausybių leidžiamos obligacijos ne tik nebeneša pelno, bet netgi generuoja nuostolį. Nebepopuliarūs tampa produktai su žemomis, nors ir garantuotomis palūkanomis. Vietoj jų rinkoje pasirodo nauji produktai, siūlantys vertės „užrakinimą“, kai fondų valdytojai numato tam tikrą apsaugotą lygį. Tuo atveju išlaikoma ir augimo perspektyva, ir kapitalo apsauga užtikrinama.
Šiuo metu versle populiarėja darbuotojų motyvavimas įvairiais finansiniais produktais – kuriami įvairūs profesiniai fondai, apdraudžiama gyvybė ar sveikata, skatinama kaupti ateičiai investicinio gyvybės draudimo pagalba. Toks motyvavimas – tai abipusė nauda tiek įmonei, tiek ir darbuotojams. Įmonė sutartą dalį darbuotojo atlyginimo kas mėnesį, keletą metų moka į investicinius fondus. Nuo tos atlyginimo dalies yra neskaičiuojami mokesčiai „Sodrai“, taip pat – įmonės pelno mokestis. Tad ir darbuotojas patenkintas, ir įmonė skatinama padėti savo darbuotojui.
Rinka nebėra „tamsus miškas“
Šiandien gyvybės draudimo rinka išgyvena pereinamąjį laikotarpį – keičiasi ne tik produktai, bet ir jų pobūdis. Tam tikro neaiškumo gyvybės draudimo rinkoje per visą jos gyvavimo laikotarpį būta nemažai. Investiciniai gyvybės draudimo produktai buvo per daug sudėtingi, kad juos galėtų suprasti finansinio išsilavinimo neturintis „paprastas mirtingasis“. Draudimo kompanijos vengdavo viešinti teisėtai sau priskiriamus mokesčius už paslaugas. Visa tai draudimo rinką klampino į tam tikrą abipusio nepasitikėjimo tarp kliento bei draudiko būseną.
Per keletą metų tas klampus liūnas išdžiūvo ir tapo parku, kuriame jau galima neblogai orientuotis. Draudikas yra pasiryžęs ne tik viešai rodyti mokesčius, bet ir dėl jų diskutuoti, tartis. Toks mokesčių skaidrumas kelia žmonių pasitikėjimą fondais, draudimo kompanijomis, brokeriais. Panašiai yra ir su produktais.
Apie tai, kas yra investavimas, fondai ar akcijos galima labai greitai sužinoti naudojantis rankinėje ar švarko kišenėje nešiojamu išmaniu prietaisu. Išplitus mobiliosioms technologijoms investicinių produktų administravimo pateikimas žmonėms tapo daug suprantamesnis. Jei dar prieš dešimtmetį iš draudimo bendrovės žmogus sulaukdavo vieno laiško su metiniais rezultatais, dabar investiciniu gyvybės draudimu apsidraudę gyventojai gali patys nuotoliniu būdu stebėti fondų rezultatus bei keisti investavimo kryptį.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atlikti naujausi tyrimai rodo, kad tik vienas iš trijų Lietuvos gyventojų gali atsakyti į klausimą apie sudėtines palūkanų normas. Vadinasi, mūsų šalies gyventojams vis dar stipriai trūksta finansinio raštingumo. Tačiau ir čia stebima pažanga, o kol procesas vyksta, rinka eina vartotojo link: aiškesni tampa produktai, jų administravimas, kaštai. Viskas juda ta linkme, kad žmonėms nereikėtų baigti specialių mokslų tam, kad suprastų, ką įsigyja.
Kaip sako sena patarlė, jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Kitaip tariant, atsakomybė yra mūsų rankose ir, ko nepadaro valstybė, darykime patys – visi turime būti socialiai atsakingi: valstybė, verslas, pats žmogus.
Rasa Kazlauskienė yra „Aon Baltic“ komercijos bei produktų vystymo vadovė.
