1994-aisiais Lietuvos gyventojų apklausa, kurią vykdė Moterų informacijos centras, parodė, kad teiginiui, jog, trūkstant darbo vietų, vyrams turėtų būti suteikta pirmenybė gauti darbą, pritarė 72 proc. vyrų bei 54 proc. moterų.
Tą pačią apklausą pakartojus 2014-aisiais rezultatai parodė pakitusį visuomenės požiūrį: su nuostata, kad pirmiausia darbu būtų aprūpinami vyrai, sutiko 19 proc. vyrų ir 10 proc. moterų.
„Stiklo lubų“ fenomenas
„Stiklo lubų“ terminas nusako padėtį, kai susidaro nematomi barjerai, trukdantys moterims siekti norimos karjeros, ypač aukštesnių postų. Dėl vyraujančių nuostatų, stereotipų bei moterų nuvertinimo vietoj jų įdarbinami tokią pačią kvalifikaciją turintys vyrai. Tokiu atveju sakoma, kad moterys „atsimuša į stiklo lubas“.
Vilniaus universiteto (VU) Lyčių studijų centro lektorius Donatas Paulauskas pasakoja, kaip šis fenomenas susikuria darbo rinkoje: „Moteris, norėdama kilti karjeros laiptais, susiduria su išankstinėmis nuostatomis, kurios turi praktinę formą – į ją darbdavys žiūri kaip į potencialiai prastesnę darbuotoją.“
„Mokslininkai aiškina, jog pagrindinė priežastis, kodėl sunku pasiekti lyčių lygybę – nesąmoningas diskriminavimas: kai mes matome ir vertiname moteris prasčiau nei vyrus, tačiau tai darome automatiškai, to net nesuvokdami“, – sako „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė.
Lietuva ir kitos šalys
„Stiklo lubų“ fenomenas daugiau ar mažiau yra visame pasaulyje, tik ne visur jis aktualus tiek, kad lyčių lygybės būtų aktyviai siekiama – dingtų užmokesčio skirtumai, vadovėmis lengvai taptų moterys.
2016 m. žurnalas „The Economist“ paskelbė 29 išsivysčiusių šalių indeksą, nurodantį, kuriose valstybėse ir kaip reiškiasi „stiklo lubų“ efektas. Tiesa, Lietuvos šiame grafike nėra. Artimiausios lyčių lygybei yra Islandija (82,6 proc.), Norvegija (79,3 proc.), Švedija (79 proc.). Pagal pateiktus duomenis, paskutinės – Japonija (28,8 proc.), Turkija (27,2 proc.) bei Šiaurės Korėja (25 proc.).
„Šis efektas yra patriarchatų paveldas. Todėl, kuo šalis patriarchališkesnė, tuo daugiau „stiklo lubų“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.
Priežastys, dėl ko Skandinavijos šalys pasiekusios didžiausią lyčių lygybę, – paprastos. Viena jų – valstybėse įvestos kvotos, kurios padeda apibrėžti skirtingų lyčių darbuotojų skaičiaus lygybę, taip naikindamos nematomus barjerus moterims.
„Lietuva yra iš tokių šalių, kuriose aiškinama, jog viską sprendžia žmogaus kompetencija, nieko negalime kišti dirbtinai. Tačiau kvotos nustatymas nėra dirbtinis kišimas – tai atsakas į susiklosčiusias ydingas praktikas, būdas, kaip sąmoningai priimti sprendimus“, – pastebi LGPC ekspertė.
Vis dėlto ekonomistė L. Galdikienė nėra tikra, kad kvotų įvedimas yra priimtiniausias sprendimas, tad tokį kitų valstybių pasirinkimą vertina dvejopai.
„Aš, kaip ekonomistė, nemanau, kad tai yra geras būdas. Iš vienos pusės, tokios dirbtinės priemonės kartais skatina susimąstyti, ar tikrai nėra moterų, kurios galėtų užimti tas 50 proc. pozicijų. Bet iš kitos pusės, jei turėsime lygybę, ar tai neužkels įmonėms per didelės naštos – ar yra moterų pasiūla visuose sektoriuose“, – dvejones dėsto L. Galdikienė.
Daugiau laiko skiria šeimai
Pasak ekonomistės, moterys dažnai atsisako aukštesnių pozicijų, nes jaučia pareigą rūpintis vyru ir vaikais. Dėl to jų kelias į karjerą ilgėja ir galiausiai sunku „prasimušti pro lubas“.
„Turbūt pagrindinis veiksnys, dėl kurio turime lyčių nelygybę ir darbo užmokesčio atotrūkį, yra tai, kad moterys didesnę dalį laiko skiria šeimai. Šias galimybes būtų galima suvienodinti kaip Skandinavijos šalyse. Islandijoje bei Švedijoje moterys ir vyrai dalijasi vaikų priežiūros atostogų laiką. Tad moterys, vėliau grįžę į darbovietę, nėra diskriminuojamos“, – pasakoja „Swedbank“ ekonomistė.
VU lektorius D. Paulauskas sutinka, kad moterims tenka daug naštos namų ūkio ir šeimos priežiūros srityje. Todėl jis siūlo metodus, kurie po truputį užgimsta mūsų šalyje, tačiau dar nėra populiarūs.
„Į Lietuvą ateina nauja tendencija – progresyvesnėse įmonėse kurti vaikų kambarius. Motinos į darbą galėtų atsivesti vaikus, su jais komunikuoti, o ten juos prižiūrėtų įmonės pasamdytas žmogus“, – sako D. Paulauskas.
Be to, D. Paulauskas primena, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gali padėti moterims, susidūrusiomis su „lubomis“ ar diskriminacija darbe: „Reikia žinoti ir savo teises, norint kovoti su šiuo fenomenu.“
Paklausta, ką galvoja apie moterų lyderių, pavyzdžiui, prezidentės Dalios Grybauskaitės, iškilimą, M. Jankauskaitė pripažino, kad tokie autoritetai reikalingi.
„Jei galią turinčios moterys sąmoningai investuoja į tai, kad nelygybės klausimai būtų sprendžiami, tada jų buvimas daro stiprų poveikį. Jei atvirkščiai – proveržio nematysime“, – aiškina ekspertė.
D. Paulauskas, kalbėdamas apie prezidentės ir kitų lyderių įtaką „stiklo lubų“ mažėjimui, atkreipia dėmesį į nuomonę, susidariusią visuomenėje: „Kadangi turime nemažai svarbių postų, kuriuos užėmė ar vis dar užima moterys, tai tampa kaip ir nebeaktualia problema viešajam diskursui. Žmonės vadovaujasi atvirkštine logika – tai tarsi įrodymas, kad nieko daryti jau nebereikia.“
Pokyčiai itin lėti
Pagal 2015 m. Lietuvos statistikos departamento duomenis, kategorijoje „užimti gyventojai pagal profesijų grupes“, „vadovų“ pareigų daugiau užėmė vyrai – 11 proc., o moterys 4 proc. mažiau.
Lyčių studijų dėstytojas D. Paulauskas sako, kad efekto kaita plika akimi nematoma: „Atrodo, kad niekas nesikeičia arba keičiasi taip lėtai, jog to neįmanoma užfiksuoti. Jeigu žiūrėsime į Pasaulio ekonomikos forumo lyčių atotrūkio indeksą, grafikuose ties mūsų šalimi pamatysime tieses, kurios rodo, kad progreso nėra.“
LGPC ekspertė M. Jankauskaitė taip pat sutinka, jog „stiklo lubos“ dar greit nesuduš: „Negalime sakyti, kad pokyčio nėra, bet jis toks lėtas, kad netenkina, o norimas greitai neįvyks. Per krizę atlyginimų atotrūkis buvo sumažėjęs, o dabar kelerius metus tik didėja. Todėl reikia dirbti, kelti klausimus, spręsti problemas. Kai atotrūkis tarp moterų ir vyrų bus 0, tada de facto matysime, kad žmogaus lytis nėra priežastis, dėl ko jis negali integruotis į darbo rinką.“
