Visgi, įsibėgėjant kainų augimui yra reali grėsmė, kad Lietuva, panašiai kaip 2005-2007 metais, įsisuks į nevaldomą kainų ir darbo užmokesčio augimo spiralę. Produktyvumui koja kojon neaugant su kylančiomis kainomis, Lietuva gali tapti brangia šalimi prieš tapdama turtinga.
Politikai kiša koją, bet pasaulio ekonomika juda pirmyn. Politinis neapibrėžtumas Europoje ir JAV, menkas pasaulio prekybos augimas bei terorizmo pavojus nesustabdė ciklinio pasaulio ekonomikos atsigavimo.
Ypač teigiamai nustebino Europos sąjunga, kuri, nežiūrint „Brexit“ bei vis dažniau pasigirstančių kalbų apie Europos sąjungos pabaigos pradžią, demonstruoja puikius ekonomikos rezultatus.
2016 metais nei viena Europos sąjungos valstybė nebuvo recesijoje (pastarąjį kartą taip buvo prieš-kriziniais 2007 metais), o ekonominių lūkesčių indeksai leidžia tikėtis, kad šis rezultatas bus pakartotas ir 2017 metais (galbūt išskyrus Graikiją). Būtent dėl spartesnio ES ekonomikos augimo pagerinome Lietuvos eksporto augimo prognozes.
Vartojimo bonanzą Lietuvoje sustabdys kylanti infliacija. Namų ūkių vartojimo metinis augimas 2014-2016 metais Lietuvoje buvo sparčiausias visoje Europos sąjungoje ir siekė 4,7 proc.
Tačiau kylanti infliacija ir nebe taip sparčiai augsiantis darbo užmokestis numažins vidaus vartojimo augimo greitį iki 3-4 proc.
Visgi, yra reali grėsmė, kad Lietuva, panašiai kaip 2005-2007 metais, įsisuks į nevaldomą kainų ir darbo užmokesčio augimo spiralę, kuomet darbo užmokestis vejasi augančias kainas, o augančios kainos – didėjantį darbo užmokestį.
Tai suteiktų laikiną postūmį vidaus vartojimo augimui, tačiau ilgesnėje perspektyvoje sukeltų pavojų tarptautiniam šalies konkurencingumui. Jei produktyvumas nedidės taip pat greitai, kaip infliacija ir darbo užmokestis, Lietuva gali tapti brangia anksčiau nei taps turtinga.
Brangioje Lietuvoje pigios darbo jėgos tikėtis neverta. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygiu Lietuva jau dabar lenkia kai kurias panašaus ekonominio išsivystymo Vyšehrado grupės valstybes (Lenkiją, Vengriją).
Spartesnis kainų augimas dar labiau sumenkins Lietuvos galiybes konkuruoti su šiomis šalimis „pigia darbo jėga“, nes kylant kainoms darbuotojai reikalaus didesnių atlyginimų, o negavę jų, tikėtina, emigruos į Vakarų Europos valstybes.
Lietuva bei kitos Baltijos valstybės apskritai turi ribotas galimybes konkuruoti „žema kaina“ su Vyšehrado grupės valstybėmis dėl mažesnės masto ekonomijos, didesnio atstumo nuo Vakarų Europos rinkų bei konkurencijos trūkumo kai kuriose ekonomikos sektoriuose.
Šiuo atžvilgiu Lenkijos ir Lietuvos santykis yra panašus kaip Vokietijos ir Danijos: kainų lygis Danijoje yra 20 proc. aukštesnis nei Vokietijoje, o Lietuvoje jos yra apie 20 proc. didesnės nei Lenkijoje. Todėl, norėdamos konkuruoti su Vyšehrado grupės šalimis, Baltijos valstybės turėtų sutelkti dėmesį į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančius ekonomikos sektorius ir nebesiremti „pigios darbo jėgos šalies“ statusu.
Sparčiai augantis IT beik itų paslaugų eksporto sektorius suteikia vilties, tačiau žemas bendras inovatyvumo lygis ir didelė priklausomybė nuo žemos prodėtinės vertės eksporto siunčia rimtą pavojaus signalą, kad tapus brangia šalimi ir Lietuvos gali pradėti emigruoti ne tik darbuotojai, bet ir nesugebėję adaptuoris prie naujų realijų darbdaviai.
