Politikų Justo Džiugelio, Aušros Maldeikienės, Ingridos Šimonytės bei jų bendraminčių idėja, tarsi, atrodo gražiai, bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Visa tokio sumanymo esmė, kad ir kiek jie neigtų, yra finansinė nauda valstybei.
Pavyzdžiui, kuo labiausiai skundėsi I.Šimonytė, senokai, vasarį kalbėdama „Aktualiajame interviu“ – „Žinių radijo“ laidoje?
Pagrindinis jos argumentas – didžiulės valstybės investicijos socialinėms įmonėms. Skundžiamasi, jog tokios kompanijos, literatūriškai tariant, yra lyg siurbėlės. Ir toks argumentas, atrodytų, yra stiprus.
Deja, jį iš karto susilpnina būtent J.Džiugelis, teigdamas, kad 80-90 proc. dotacijų skiriama neįgaliųjų algoms. Bet toks pinigų paskirstymas blogas? Ar toks procentas yra žemas, ar tai nereiškia, kad augant investicijoms, pagal politiko logiką, turėtų augti ir lėšos, skiriamos neįgaliems darbuotojams?
Ar algų skyrimas nėra pagalba specialiųjų poreikių žmonėms? Jos juk smarkiai didesnės už neįgalumo pensiją, turinčią patenkinti specialius poreikius ne šiaip darbe, o gyvenime apskritai.
Be to, kodėl tokį modelį kritikuojantis politikas neatsako į klausimą, kur dar panaudoti valstybės skiriamas lėšas?
Vietoj to, Seimo narys J.Džiugelis nukreipia kalbą apie neįgaliųjų ir sveikųjų segregaciją.
Antai Neįgaliųjų teisių konvencija, įvesta 2010 m., tą segregaciją uždraudžia. Tik kažkodėl tas įstatymas jau 7–erius metus nėra priimamas. Esmė ta, jog segregacija nėra bėda. Žmonės turi laisvą pasirinkimą, kurį kelią rinktis – ar ten, kur sveikųjų dauguma, ar ne. Ir jei ten, kur dauguma – darbintis į 50 procentų neįgalių darbuotojų turinčią kompaniją, ar į 90 procentų.
O tiek daug pinigų, lengvatų, siekiama visų pirma dėl to, kad darbo našumas – mažesnis. Net tuo atveju, jei fizinę negalią turintis žmogus dirba biure, o protinę – gamyboje ar sandėlyje.
Aš, dirbdamas eksporto vadybininku, irgi potencialiai galiu sumažinti tokį našumą vien dėl savo fizinės būklės.
Tarkime, bendrausiu su klientu, o man atsiriša batai – ką daryti, jei jų neįstengiu užsirišti? Prašyti padėti kliento? Galiu, gal net užriš. Bet tai sutrikdys klientą, ir tai pakenks mūsų susitikimui.
O kaip reiktų jaustis klientas, pamatęs, jog ant mano paralyžiuotos veido pusės yra netyčia prilipęs maisto gabaliukas, kurio nefiksuoja nervų ląstelės? Tai mažina pardavimų tikimybę.
Taip, galite sakyti, jog kalba eina apie verslą. Bet kiekviena kompanija, turinti įtakos kitų įmonių gyvavimui, taipogi turi norėti kažkiek investicijų sau.
Pagaliau būtų itin keista, jei tik man vienam būtų smagu, kad savo darbu, savo pastangomis prisidedu prie kompanijos augimo.
Socialinės įmonės nieko nelaiko pririšusios prie grandinių bei nežada iš dangaus krentančių eurų krūvos.
Jei specialiųjų poreikių turintis žmogus nori įsidarbinti įprastinėje darbovietėje – tai jo teisė rinktis. Niekas netrukdo.
Tik yra didžiulė tikimybė, kad teks įveikti begalę darbo pokalbių (jei iš viso į juos paklius, CV nurodžius neįgalumą).
Įprastose įmonėse dirba apie 41 tūkst. neįgaliųjų, nes paprastų įmonių yra daug daugiau nei socialinių. Taigi proporcijos skiriasi, kaip ir neįgaliojo vaidmuo kompanijos gyvavimui. Tai suteikia galimybę įmonėms kiek lengvesne ranka priimti neįgaliuosius.
Jei ne tas menkas vaidmuo (tiek kiekybine, tiek kokybine prasme), pakliūti į įprastą įmonę būtų iš viso neįmanoma. Nebent dešimtis tūkstančių kompanijų paverstumę pelno nesiekiančiomis įmonėmis. O tai savaime yra utopija.
Paklauskite darbdavių, ar už dyką jie priimtų tiek neįgaliųjų, jog jų kiekis sudarytų maždaug pusę ar daugiau įmonės darbuotojų skaičiaus? Atsakymas iš anksto aiškus.
Būtų nedviprasmiškas prašymas suteikti paramos ir tam tikrų lengvatų. Kuo daugiau neįgaliųjų – tuo daugiau valstybės paramos. Dėl to ir norite išbarstyti specialių poreikių žmones. Ar ten jiems geriau vien dėl to, jog yra sveikųjų tarpe? Nes nebent šiuo argumentu ir galima remtis; bet vėlgi – kiek tai paremta faktais?
Įprastose darbovietėse esantys neįgalieji realiai negauna nieko daugiau nei socialinių darbuotojai su specialiais poreikiais. Didžiausias skirtumas tas, jog į socialinę įmonę patekti yra pastebimai lengviau.
Štai aš į vieną interneto portalą, turėjusį ir savo radijo laidą, nepatekau dėl to, kad straipsnį, kuriam buvo skirtas pusvalandis, rašiau dvigubai ilgiau, o tiesioginis konkurentas – ne. Ir šį procesą prailgino tai, jog aš galiu spausdinti tik viena ranka.
Tad gal man potencialių vadovų prašyti skirti valandą ar pusantros? Sulaukčiau nebent pašaipaus žvilgsnio, o galbūt sauso neigiamo atsakymo. Ar dėl to juos, ieškančius produktyvių kolektyvo narių, reikėtų kaltinti? Vargu bau.
A.Maldeikienė teigta, jog neįgalieji gauna 20-30 eurų bei sėdi namie, socialinių įmonių vadovams trinant rankomis. Į tai galiu atsakyt tik tiek, kad didingi pareiškimai reikalauja aiškių, konkrečių įrodymų, o ne abstrakcijų.
Kodėl toje pačioje radijo laidoje itin lengvai reaguojama į Socialinių įmonių asociacijos pirmininkės Ilonos Tarvydienės raginimą aptariamas kompanijas ištirti FNTT bei STT? Toms pačioms institucijoms, apie kurias politikai garsiai trimituoja.
Jeigu jie taip kategoriškai teigia, vadinasi, jiems to reikia (ko gero, jų bendraminčiams – taipogi). Tai gal nuo šio savanoriško tikrinimo ir reikia pradėti? Ir bausti tik tas įmones, kurios iš tiesų elgiasi nesąžiningai bei į tam tikrą darbuotojų grupę žiūri lyg į vergus?
Jeigu patys socialinių įmonių naikinimo sumanytojai pripažįsta, kad esama tokių bendrovių kurios eina teisingu keliu, tad natūraliai kyla klausimas, kodėl turi kentėti visos socialinės įmonės? Juk patys matote gerų pavyzdžių?
Juk niekas neprieštarauja - diskutuokime apie investicijų, skiriamų socialinėms įmonėms, pokyčius. Tačiau kažkodėl nesivarginama “užkibti“. Teigiama, kad jau padaryti pokyčiai nėra esminiai. Tokiu atveju siūlau parodyti geresnius diplomatinius sugebėjimus bei tartis dėl esminių pasikeitimų, daugmaž patenkinančių abi puses.
Įdomiai prakalbo I.Šimonytė, teigdama, jog dotacijų vertimas į algas reiškia, kad tas algas realiai moka mokesčių mokėtojai.
Šiuo atveju siūlau pagalvoti apie šimtamilijoninius vokiečių „bokserius“ bei kitą amuniciją, nuo okupantų apsaugančią maksimum vieną-dvi savaites, jei tik jie rimtai norėtų užimti Lietuvą. Galų gale, jau geriau mokesčius mokėti judėjimo ar psichikos problemas turinčiam asmeniui negu kaliniams, tarp kurių yra prievartautojų bei žudikų.
O štai „krepšelių“ pasiūlymas verčia šypsotis, pagalvojus, kiek pinigų būtų skirta. Sumos, beje, nėra atskleistos.Įdomu, kodėl, atėjus laikui pasakyti, kiek eurų per metus bus įdėta į krepšelius, skirtus neįgaliųjų gerovei, integracijai didinti, skaičiai staiga kažkur dingsta.
Gal tada pradėkime kalbėti konkrečiai apie konkrečias sumas, apie diskusijas keisti, jei norima, socialinių įmonių dotacijas bei privilegijas, o ne eiti vaikiškiausiu keliu. Nes naikinimas būtent ir yra toks kelias. Aiškus lėšų paskirstymas, aiškios, galutinės šių lėšų investavimo sritys nėra konkretizuojamos, einama aplinkeliais.
Sakykit, nuo kokio iki kokio neįgalumo procento skirsite asistentą, kiek tam bus skirta, kiek – mokymams, kiek tinkamos darbo aplinkos sudarymui? Galiausiai kodėl nekalbama, jog šiuos krepšelius galėtų gauti socialinės įmonės, taip nieko nenaikinant, o šį, taip vadinamą krepšelį, duoti kaip dotacijos dalį?
Geriau rūpinkimės, kaip įdarbinti tuos jau dabar namie sėdinčiuosius, kurių esti 119 000. Šio klausimo nereiktų aukoti apmąstymais, kaip dalį neįgalių dirbančiųjų ilgainiui versti ieškotis naujo darbo.
Aišku, aš nekalbu visų neįgaliųjų lūpomis. Neskaitau visų minčių. Bet mano patirtis rodo, jog yra visai ne taip, kaip kai kurie politikai kalba, o savo darbe esu laimingas, nes į mane žiūrima kaip į sveiką žmogų. Reikalauja to, ko reikalautų iš sveikojo. Ir jeigu kritikuoja, tai tik dėl to, kad padarau klaidas darbe, sąlygotas kompetencijos, patirties stokos, o ne pusiau paralyžiuoto kūno.
Pranas Vaičaitis yra įmonės „Kauen craft“ eksporto vadybininkas
