Pavyzdžiui, „Vičiūnų grupei“ priklauso 85 įmonės. Jei pastarosios veiklą sustabdytumėme, netekę koordinavimo, bankrutuotų fabrikai. Pabandykite panašias pertvarkas diegti ir privačiame sektoriuje: atėmus visa valdančias smegenis, įmonės greitai žlugtų.
Miško ūkis yra pelno siekianti sritis, todėl derėtų dairytis į panašaus pobūdžio valstybines įmones: „Lietuvos energiją“ ar „Lietuvos geležinkelius“ – ir imti pavyzdį iš jų. Tačiau reforma yra daroma aklai, o jos grėsmingas šešėlis jau dabar mažina miškų ūkio veiklos efektyvumą.
Išeitis – kompetentinga komanda
Neneigsiu, jog tam tikrų blogybių Lietuvos miškų sektoriuje yra, pavyzdžiui, urėdijų vadovai neturi kadencijų, urėdijos – nesijungė ir kiekviena jų turi atskirą buhalterinę sistemą.
Tačiau iš principo daryti reformą pradedant nuo pokyčių „iš viršaus“ yra klaidinga. Pokyčiai turėtų prasidėti „iš apačios“. Todėl, visų pirma, būtina suformuoti komandą, kuri parengtų tikslius veiksmus, numatančius, kaip ir kas vyktų toliau.
Stiprią bei kompetentingą komandą turėtų sudaryti specialistai – tokie, kurie gerai išmano miškų valdymo sritį. Šie žmonės turėtų pasiūlyti reformos koncepciją. Kitas žingsnis – būtų sistemos kūrimas.
Pirmiausiai reikėtų konsoliduoti buhalterinę apskaitą, viešuosius pirkimus. Ir tik tada, kai sistema taptų vieninga, būtų galima imtis veiksmų: prireikus, atleisti žmones ar optimizuoti veiklą. Esu tikras, kad nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio atėjus naujai valdžiai, buvo galima bent jau suvienodinti urėdijų buhalterinę apskaitą, tačiau iki šiol niekas nepadaryta.
Poveikis jau juntamas
Urėdijų reforma labiausiai palies miškininkus. Pasekmes jau matome – urėdijų atstovai nemato šviesios ateities, tapo nemotyvuoti. Jie nebėra aktyvūs priimdami sprendimus – rodos, kam stengtis, jei visa bus reformuota?
Manau, kad pokyčiai užsuks ratą, paliečiantį ne tik urėdijas. Miškininkus rengiantis Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) ar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK) jau šių metų rudenį gali nebesurinkti studentų.
Paaiškėjus, kad stojančiųjų į šias specialybes trūksta, strigtų tam tikrų fakultetų veikla ir dalinai aukštojo mokslo įstaigų pertvarka.
Lietuvos miškininkystės tradicijos, struktūra smarkiai skiriasi nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, Latvija, Suomija nuėjusi pramoniniu keliu, tuo tarpu estai turi tik vieną įmonę, o mes, pagal valdymo modelį, esame labiausiai panašūs į Lenkiją. Tačiau Lenkijoje 85 proc. miškų yra valstybiniai, todėl mums nėra su kuo lygintis ar į ką lygiuotis. Belieka gerai pagalvoti prieš priimant kardinalius sprendimus.
Dr. Marius Kavaliauskas yra Aleksandro Stulginskio universiteto, miškų ir ekologijos fakulteto darbuotojas, docentas
