Lietuva tapo nostalgijos šalimi pastatams, kurie kažkada stovėjo, bet jau keli šimtai metų jų nėra ir tik iš dailininkų fantastų piešinių galima maždaug įsivaizduoti, kokie jie galėjo būti. Aišku, pirmiausia turiu galvoje žinomus rūmus prie Gedimino kalno. Kardinaliai pasikeitusi vieta, naujas Katedros aikštės veidas ir funkcijos, o svarbiausia pati įstabaus grožio Katedra jau savaime draudė architektūrinę invaziją į šią šventą vietą. Katedra ir Valdovų rūmai niekada kartu nestovėjo. Deja…
Še tau boba devintinės – vien remiantis pagrindu, kad XX a. pradžioje tautos patriarchai J.Basanavičius ir M.K.Čiurlionis iškėlė idėją Vilniuje ant Tauro kalno įkurdinti lietuvių kultūros centrą – Tautos namus (dėl Pirmojo pasaulinio karo jie nebuvo pastatyti), po šimto metų toje pačioje vietoje nutarta šią idėją įgyvendinti. J.Basanavičius ir M.K.Čiurlionis gyveno kitokiame Vilniuje, M.K.Čiurlionio manymu, šiuose namuose turėjo būti koncertų ir teatro, parodų ir posėdžių salės, tautos muziejus, klubas, taip pat „kambariai nuomai, kaip pelno šaltinis“.
Panašias patalpas – visuomeninės paskirties kompleksą, kuris virstų visuomenės traukos centru planuojama įrengti ir dabar, gaila, užmiršus visišką aplinkybių pasikeitimą, kai tautinė kultūra tapo ne grupelės entuziastų, o visos valstybės rūpesčiu. Pagaliau ši vieta infrastruktūros prasme tapo visiškai netinkama tūkstantiniams susibūrimams.
Galėčiau priminti, kad Tauro kalnui nesisekė ne dėl to, kad XX amžiaus pradžioje nespėta pastatyti Tautos namų. Nesisekė ir su pavadinimais: archeologiniuose šaltiniuose jis buvo vadinamas Pamėnkalniu, vėliau – Velnio kalnu, o Taurakalnis buvo sukurtas Mykolo Biržiškos prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Toks ir liko.
Ant dabartinio Tauro kalno 1809–aisiais buvo įsteigtos evangelikų liuteronų kapinės. Čia buvo palaidota daug žymių Vilniaus mokslo ir kultūros žmonių. Sovietų valdžia 1958–aisiais kapines uždarė, o galutinai jos sulygintos su žeme 1974–aisiais, kai buvo nugriauta didžioji koplyčia su vargonais bei varpu ir kiti statiniai, o jų vietoje pastatyti dabartiniai Santuokų rūmai.
Likę kapinių paminklai, antkapiai, koplyčios buvo pradėti naikinti statant Profsąjungų kultūros rūmus, o galutinai sunaikinti 1973–iaisiais. 2004–aisiais šiuose rūmuose įvyko gaisras, dar po kelerių metų rūmų šeimininke tapo VIPC grupė, besiverčianti nekilnojamuoju turtu.
Kad Vilniui reikalinga didelė koncertų salė, turbūt neabejoja niekas. Lietuvos tūkstantmečio programoje buvusi įrašyta „koncertų salė ir kultūros centras Vilniuje (1800 vietų)“ taip ir liko tik programoje – milijonai nuplaukė vienkartiniams renginiams.
Dabar šiam tikslui dar siūlomi buvę Sporto rūmai netoli Katedros aikštės, netgi Parodų rūmų teritorija Lazdynuose. Bet, pasirodo, neužmirštas ir Tauro kalno variantas, matyt, vien dėl to, kad ši vieta buvo paminėta lygiai prieš šimtą metų?
Per 100 metų Vilnius neatpažįstamai pasikeitė. Tai, kas buvo siūloma prieš 100 metų, kažin ar aktualu ir būtina įgyvendinti dabar. Lygiai taip pat būtų galima suabejoti dėl tuose rūmuose siūlomų įrengti patalpų visuomeninių organizacijų veiklai. Tai buvo aktualu Vilniaus lietuviams XX amžiaus pradžioje.
Dabar tokių vadinamųjų biurų patalpų Vilniuje – kiek tik nori. Kaip ir parodoms rengti vietų, nors, žinoma, rimtesnių salių nebūtų per daug, žinant Lietuvos muziejų fonduose dūlančių paveikslų kauges. Na ir jau visai naivu būtų skirti nemažas patalpas bibliotekai, kai netoliese veikia milžiniška Mažvydo biblioteka.
O jei užsimoti „visuomeninės paskirties kompleksui“, tai jam sutilpti „Tautos namuose“ būtų tikrai problematiška. Galėčiau priminti, kad analogiškos paskirties „Finlandia“ rūmuose Helsinkyje yra net šešios koncertų ar kitokių susirinkimų salės: 1700, 340, 320, 250, 130 ir 84 vietų.
Be šių salių Helsinkio rūmuose dar yra dvi kongresų salės, viena – 650, kita – 250 vietų, kurios lengvai sujungiamos į vieną 900 vietų patalpą. Negi visa tai tilps ant Tauro kalno? O juk Vilnius yra vos vos mažesnis už Helsinkį, todėl ir statyti reikėtų ne mažesnius rūmus už „Finlandia“.
Suomių ir kartu pasaulio architektūros klasiko Aivaro Aalto projektuotuose rūmuose dar yra kelių tūkstančių kvadratinių metrų parodų salės, trys valgyklos, du restoranai, o kokteilių salėje gali susirinkti net 2500 žmonių. Šalia viso to tinkama infrastruktūra – puikus privažiavimas visuomeniniu ir asmeniniu transportu, įrengta 400 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. „Finlandia“ pastatyta dar 1971–aisiais.
Vilnius, deja, remiasi 1907–ųjų idėjomis ir sovietinio tipo rūmų Tauro kalne (erdvės prasme) pagrindu, ten grūste grūdantis XXI amžiaus statinį ir jį vadindamas Tautos namais.
Galėtume prisiminti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais tautos ir valstybės simboliu tapo Kaune pastatytas Vytauto Didžiojo muziejus – didžiausias ir moderniausias tuo metu Baltijos šalyse muziejų kompleksas. Jį statant, Kauno centre buvo nugriauta ar ne 14 menkaverčių namų ir prestižinis muziejų kompleksas atsirado erdvioje aikštėje pačioje miesto širdyje. Tai buvo iš tikrųjų gėdos nedarantys ir moderniai valstybei puikiai atstovaujantys rūmai.
Tai ką gi galų gale siūlau? Pirmiausia, „neužsiciklinti“ su šimto metų idėja: statyti Tautos namus BŪTINAI Tauro kalne, kurie nei erdvės, nei patogaus privažiavimo prasme, tuo labiau gana sunkaus lipimo į kalną pėsčiom, ypač žiemą, galimybėnis neatitinka sąlygų čia statyti XXI amžiaus visuomeninį pastatą.
Antra, geriausia vieta tokiam dideliam kultūriniam pastatui – naujasis Vilniaus centras Šnipiškėse. Tiesa, tuomet čia reikėtų nugriauti gal ir 20 lūšnų, lauko sandėliukų ir kiemo tualetų, kuriuos Vilniaus valdžia vis dar laiko architektūros paminklais.
Trečia, reikia statyti pastatus ateičiai, o ne praeičiai, ne grūdant juos į bet kokią laisvesnę vietą, o sukuriant tinkamą ir pakilią erdvę ir pastatui, ir žmogui.
O Tauro kalne? Kodėl gi ne gyvybinga žalioji erdvė, su puikiu vaizdu į Vilnių, kuriuo gėrėtųsi ir fotografuotųsi Vilniaus svečiai ir patys miestelėnai, su atviromis kavinėmis, su skulptūromis kalno terasose ir ramiai žemyn besileidžiančiu pėsčiųjų serpantinu?
