Pirmiausia krinta į akis tai, kad nebeliko jokių kalbų apie naujos atominės elektrinės (AE) statybą. Apie branduolinę energetiką išvis užsimenama tik skirsnyje apie galimas grėsmes – tokiomis įvardijamos nesaugios AE, keliančios pavojų nacionaliniam saugumui ir energetikos sistemai. Tarp eilučių nesunku įskaityti, kad kalbama apie baltarusių Astravo elektrinę.
Pernai pristatytose strategijos gairėse dar buvo užsiminta, kad nauja AE gali būti statoma susiklosčius politinėms aplinkybėms arba jei tai bus finansiškai naudinga. Dabar energetikos ministras Ž.Vaičiūnas jau pripažino, kad Vyriausybė laiko branduolinę energetiką neperspektyvia.
Vis dėlto ir be atominės elektrinės Lietuva su visomis nutiestomis ir dar tiesiamomis jungtimis turėtų tapti energetiniu požiūriu nepriklausoma.
Dabar Lietuva importuoja apie 70 proc. elektros, o strategijoje numatyta, kad 2050-aisiais visą ją galės pasigaminti pati.
Iš ko? Daugiausia – iš atsinaujinančių šaltinių. Jų indėlis į bendrą elektros gamybą turėtų stabiliai didėti: 2020 metais – 30 proc., 2030 m. – 45 proc., 2050 m. – 80 proc.
Užmojai per dideli? Kaip pažiūrėsi. Bent ta 30 proc. riba yra ranka pasiekiama, nes jau 2015 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių buvo gaminama kone 26 proc. visos elektros.
Be to, iki 2020-ųjų vėjo elektrinėms ketinama skirti papildomą 250 megavatų galios kvotą, todėl ši energijos rūšis tikrai taps pagrindinė. Juolab kad puoselėjami planai statyti gamybos kompleksus ir Baltijos jūroje.
Anksčiau vėjo jėgaines statė privatus verslas, dabar į šį sektorių žengia ir rinkos lyderė „Lietuvos energija“.
Šios bendrovės ambicijos – nemenkos: tai patvirtina ir ketinimai šįmet išplatinti 200 mln. eurų „žaliųjų“ obligacijų emisiją, o gautas lėšas investuoti į vėjo energetiką, skirstomąjį tinklą ir energijos gamybos iš atliekų bei biomasės projektus. Neabejotina, kad norinčių paskolinti pinigų netrūks, juolab kad įmonei „Standard & Poor’s“ suteikė aukščiausią iš Baltijos šalių energetikos kompanijų kredito reitingą – BBB+.
Dar paprasčiau bus pasiekti strategijos projekte numatytą tikslą 2020 m. iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti pusę reikiamos šilumos. Tiesą sakant, neaišku, ar jis jau nėra pasiektas, nes 2015 m. ši dalis sudarė net 46 proc. Be to, iki numatytos datos turėtų iškilti naujos atliekas ir biomasę deginančios kogeneracinės elektrinės Vilniuje ir Kaune.
Bet čia kyla klausimas: o kaip bus su dujomis? Energetikos ministerijos nuomone, jų vartojimas išliks stabilus. Tačiau kaip tai įmanoma, jei smarkiai augs energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamyba? Tuo pat metu pati infrastruktūra su Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu ir jos išlaikymas toliau išliks brangus, net jei terminalo laivas „Independence“ galiausiai bus išpirktas.
Strategijoje numatyta, kad Lietuva gali tapti regioninės reikšmės dujų infrastruktūros ir SGD technologijų centru. Pirmieji žingsniai ta linkme žengiami, tačiau konkurencija net tarp kaimyninių valstybių išliks, todėl guldyti galvos dėl to, kad šie tikslai bus įgyvendinti, dar negalima.
Bene keisčiausia yra strategijos projekto dalis, susijusi su transporto sektoriumi. Skaičiai labai gražūs: iki 2020 m. atsinaujinantiems šaltiniams turi tekti 10 proc., iki 2030 m. – 15 proc., iki 2050 m. – 50 proc. transportui naudojamos energijos. Negana to, įpusėjus XXI amžiui Lietuvos miestuose turėtų nelikti benzinu ar dyzelinu varomų automobilių.
Tačiau konkrečių planų, kaip tai įgyvendinti, nėra. „Skatinti elektromobilių naudojimą transporto sektoriuje, sukurti elektromobilių įkrovimo prieigų tinklą, didinti geležinkelių transporto elektrifikavimą“. Tokios kryptys brėžiamos projekte, bet apie aiškesnes priemones net neužsimenama.
Būtent apie pinigus ir investicijas strategijos projekto kūrėjai linkę patylėti.
Pasak ministro Ž.Vaičiūno, gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir toliau rems valstybė, kol šie gamintojai negalės patys konkuruoti rinkoje. Tiesa, pavyzdžiui, vėjo jėgainių šeimininkams galbūt nebebus nustatomas tarifas, o mokamas priedas prie elektros rinkos kainos.
Toks paramos modelis dabar derinamas su Europos Komisija.
Dar vienas klaustukas: kas lauks po 2020-ųjų, kai baigsis dabartinis ES finansavimo laikotarpis?
Gali būti, kad injekcijos iš Briuselio energetikos sektoriui sumažės, todėl jau dabar būtina ieškoti kitų finansavimo šaltinių, pritraukti privatų kapitalą.
Juolab kad pagal planus jau 2030-aisiais vietoj dabartinių 300 energiją gaminančių vartotojų jų turėtų būti pusė milijono.
Tai tikrai kainuos, nesvarbu, iš kieno kišenės.
Vis dėlto Nacionalinė energetikos strategija, jei tokia ir bus patvirtinta Seime, yra gana aiškiai ateities kryptis nubrėžiantis dokumentas, kurį neišvengiamai teks aplipdyti įstatymais, kitais teisės aktais, numatyti investicijų šaltinius. Tik tuomet žodis virs kūnu.
