Pastaruoju metu apie papildomus mokesčius tam tikroms maisto kategorijoms diskutuojama visoje Europoje. Šis klausimas aktualus ir Lietuvai – Vyriausybė, kalbėdama apie gyventojų skatinimą maitintis sveikiau, kaip vieną iš alternatyvų mato papildomai apmokestinti, pavyzdžiui, daugiau cukraus turinčius produktus.
Bendros maisto mokesčių politikos Europa šiuo metu neturi, tad kiekviena šalis remiasi Europos Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis bei pati priima sprendimus nacionaliniu mastu.
Įvairių Europos šalių maisto pramonės asociacijų atstovai vieningai teigia, kad papildomas tam tikrų maisto kategorijų ar jų sudėtinių dalių apmokestinimas kelia didžiulių iššūkių net labiausiai pažengusioms šalims, o užfiksuoti kokią įtaką visuomenės sveikatai turėjo būtent tokių mokesčių įvedimas – kone neįmanoma.
Kokias neigiamas pasekmes gali sukelti ėjimas ribojimų keliu? Apmokestinti tam tikrų kategorijų maisto produktus siekiama tikintis, kad brangiau kainuosiantys produktai taps mažiau patrauklūs gyventojams ir jie tada bus linkę rinktis geresnės sudėties alternatyvas.
Visgi pasaulinė praktika rodo, kad papildomi maisto mokesčiai dažniausiai paveikia žemiausias pajamas gaunančius asmenis, tad jų pasirinkimas apribojamas iki pigiausios, dažnai mažiausiai maistine prasme vertingos tam tikros kategorijos prekės.
Čia reikėtų kalbėti ne tik apie socialinės atskirties augimo grėsmę, bet ir atvirkštinį efektą. Pigesnės mėgiamų produktų alternatyvos vargu ar bus palankesnės sveikatai.
Antra Europos maisto pramonės asociacijų įvardinta neigiama pasekmė – netiesioginis vartotojų skatinimas apsipirkti kaimyninėse šalyse ir sąlygų nesąžiningai konkurencijai sukūrimas. Su ribojimais susidūrę vartotojai ieško būdų, kaip mėgiamus produktus mažesne kaina atsivežti iš užsienio.
Tarpregioninio apsipirkimo iššūkius Lietuvoje stebime jau ir šiandien. Vietos pramonei konkuruoti tenka ne tik dėl žemesnių kainų tarpusavyje, bet ir su Lenkijos ir Latvijos rinkomis.
Apmokestinant atskiras produktų grupes, būtų skatinama nesąžininga konkurencija. Taigi, nauji mokesčiai reikštų mažesnes įplaukas į šalies biudžetą, taip pat ir papildomą administracinę naštą valstybinėms institucijoms bei verslui.
Neabejotina, maisto pramonės atstovai privalo prisidėti formuojant atsakingą gyventojų požiūrį į subalansuotą mitybą ir tai daro. Verslas investuoja į alternatyvias mokesčiams iniciatyvas, pavyzdžiui, pakuočių dydžio reguliavimą, naujų sveikatai palankių produktų vystymą ar produktų sudėties gerinimą.
Kalbant apie pastarąjį, jis įgyvendinamas palaipsniui mažinant cukraus, druskos bei sočiųjų riebalų kiekius dažnai vartojamuose maisto produktuose.
Tokiu būdu ilgalaikėje perspektyvoje galima priartėti prie realiai pasikeitusių mitybos įpročių: žmogaus pasirinkimo galimybės neapribojamos, o sveikatai palankių produktų pasiūla išauga – jam tereikia priimti sąmoningai apgalvotus sprendimus. Visgi, kad pramonėje tokie veiksmai taptų masiniu reiškiniu iš valstybės pusės reikalingi ne draudimai, o skatinantys veiksmai.
Europos šalių patirtis parodė, kad iš tiesų veiksmingi sprendimai priimami tik bendradarbiaujant valdžios institucijoms, mokslui ir verslui. Dėl šios priežasties ir Lietuvoje savo iniciatyva nuolat stengiamasi palaikyti dialogą su valdžios institucijų atstovais. Asociacija jau ne pirmą kartą rengia apskrito stalo diskusijas bei nuolat primena norą dalyvauti Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupėse, kuriose svarstomi su maisto apmokestinimu ir kita pramonės veikla susiję klausimai.
Irma Pilipienė yra asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė
