Bet tai tikrai nėra eilinis viruso protrūkis. Tai liudija ir Briuselio dėmesys: Europos Komisija yra suskirsčiusi maro paliestas valstybes į tam tikras zonas, iš kurių kai kuriose įvestas itin griežtas režimas – jokio kiaulių ar kiaulienos eksporto, tik prekyba šalies viduje.
Kiaulininkystė Lietuvoje tradiciškai yra stiprus žemės ūkio sektorius, kurio patiriami nuostoliai per pastaruosius metus yra milžiniški. Neskaičiuojant kelių milijonų eurų, kuriuos draudikai turės atlyginti daugiau nei 20 tūkst. kiaulių myriop siunčiantiems „Beržų komplekso“ savininkams, žala jau artėja prie 30 mln. eurų.
Tokia suma susidaro ir dėl marinamų užsikrėtusių gyvūnų, ir dėl anksčiau smukusių kiaulienos kainų bei apriboto eksporto, ir dėl išmokų smulkiesiems augintojams, priverstiems imtis peilio.
Nors prisiminti praeities klaidas nėra malonu, kartais tai būtina. Dar 2013-aisiais, kai afrikinis maras užklupo Baltarusiją, buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau migruojantys šernai atneš užkratą ir pas mus.
Tuomet kiaulių augintojai ir net kai kurios valstybės institucijos svarstė, kad gavus EK pritarimą ir paramą galbūt vertėtų ties pasieniu su Baltarusija pastatyti vielos tvorą, kuri sulaikytų šernus.
Šis pasiūlymas buvo iš esmės išjuoktas aukštesnių instancijų, nors be reikalo. Pirmiausia tvora būtų pravertusi ir kontrabandininkus bei nelegalius imigrantus gaudantiems pasieniečiams – ne veltui panaši dabar statoma ties siena su Kaliningrado sritimi. Antra, maro plitimas tikrai būtų buvęs pristabdytas, ypač jei panašių veiksmų būtų ėmęsi ir latviai, ir lenkai.
Vis dėlto taip nenutiko. O ką galima padaryti dabar? Atsakymai slypi viešai skelbiamoje statistikoje. 2014 metais kiaulių laikymo vietose aptikti 6 maro židiniai, 2015-aisiais – 13, pernai – 19, šįmet – jau 9. Tik du atvejai pasitaikė stambiose fermose – šįmet „Beržų komplekse“ ir prieš trejus metus „Idavang“ bendrovėje, kuriai teko sunaikinti beveik 20 tūkst. kiaulių.
Visi kiti protrūkiai užfiksuoti smulkiuose ūkiuose. Tai rodo, kad jų savininkai mažiausiai paiso itin griežtų biologinės saugos reikalavimų, o tikimybė į tuos tvartelius patekti užkratui yra didžiausia. Be to, nors jau seniai galioja prievolė dukart per metus deklaruoti auginamas kiaules, toli gražu ne visi kaimo gyventojai jos paiso.
Dar įdomiau dėl šernų. Mat šie gyvūnai yra pagrindiniai maro platintojai. Jiems patiems ir naminėms kiaulėms pragaištingą, nors žmonėms visiškai nekenkiantį užkratą jie perduoda savo palikuoniams. Bet šernai maru gali užkrėsti net ir pašarus, smaguriaudami laukuose augančiais javais.
Kaip pasielgė kaimyninės valstybės? Nuo baltarusių veiksmų mūsiškiams žaliesiems tikriausiai plaukai piestu atsistotų. Mat tenykštė valdžia, vos nustačius afrikinį kiaulių marą, nurodė tiesiog naikinti šernus, mokėdama už tai pinigus. Buvo rengiamos grupinės šių gyvūnų medžioklės su varovais.
Rezultatas: 2013-ųjų pradžioje Baltarusijoje buvo suskaičiuota 82,9 tūkst. šernų, praėjusių metų pabaigoje paskelbta, kad jie beveik išnaikinti – oficialiais duomenimis, tuomet buvo likę tik 1700 šių gyvūnų.
Beje, vietos mokslininkai aiškina, kad gamtai tai pavojaus nekelia, nes šernų populiacija netrukus natūraliai atsikurs. Užtat stambių kiaulių maro protrūkių pastaraisiais metais neužfiksuota.
Lietuvoje šįmet vasarį buvo suskaičiuota apie 21 tūkst. šernų. Neabejotina, kad dauguma jų – užsikrėtę virusu. Mat nuo sausio iki liepos 12 dienos šalyje buvo paimti 663 nugaišusių šernų mėginiai ir net 532 atvejais nustatytas maras.
Net specialistai teigia, kad šių gyvūnų mūsų šalyje yra pernelyg daug. Tačiau šaudyti jų niekas nesiskubina. Seime šiuo metu sklando idėjos skatinti medžioklę ir leisti medžiotojams parduoti sveikų šernų mėsą, nes dabar tai draudžiama. Tik ar tai padės?
O pirmiausia – vargu ar patys medžiotojai suinteresuoti naikinti šernus. Juk tai dažniausiai medžiojamas gyvūnas, o jų nelikus dings ir mėgstamas taikinys.
Į kampą medžiotojus stumia ir absurdiški reikalavimai. Maro zonoje nušovus šerno patelę reikia paimti jos kraujo mėginį, užpildyti krūvą dokumentų. Negana to, laimikį būtina laikyti šaltai, kol mėginiai bus ištirti.
Galbūt todėl sklinda gandai, kad šerną nupylę ar jau nugaišusį aptikę medžiotojai patyliukais jį užkasa arba tiesiog uždengia šakomis. Tokios dvėselienos nevengia paskanauti kiti šernai, todėl maras plinta kaip pasiutęs.
Medžiotojus ne itin vilioja ir išmokų dydis: už jaunesnę šerno patelę jiems mokama 50 eurų, už sulaukusią poros metų ar daugiau – 100 eurų kompensacija. Pinigai priklauso ir aptikus nugaišusį šerną ir pranešus apie tai specialistams – per porą mėnesių gali būti pervesta 30 eurų. Pernai radėjams buvo sumokėta apie 17 tūkst. eurų už daugiau nei pusę tūkstančio nugaišusių šernų.
O kol kas lieka laukti dar vieno afrikinio kiaulių maro protrūkio, nes, atrodo, dabartinės priemonės nuo šios epidemijos negelbėja. Galbūt ateis ir toks metas, kai Lietuvai teks rinktis – šernai arba kiaulės.
