Gyveno trys broliai varguoliai – Būkas, Bukelis ir Bukeliūnas. Sykį jie pagavo turtuolį ir uždarė į tvartą.
– Visai toks pat kaip mes, – kraipė galvą Būkas. – Ir mušamas rėkia, ir ėsti prašo.
– Jei toks pat – tegu žemę aria, – siūlė Bukelis.
– Kiek tos mūsų žemės, – numojo Būkas. – Pats ją nosim suariu.
Taip pasigyręs net paraudo. O Bukeliūnas, kuris buvo iš visų gudriausias, mat jau turėjo senjoro laipsnį, tarė:
– Jis moka pinigus iš pinigų daryt.
Pabėrė centų ir patupdė turtuolį. Po savaitės ateina pažiūrėt.
– Ėgi žmonėms jis nedirbs pinigų...
Nuliūdę broliai ėmė girtauti, smurtauti, žudytis... Bet, laimė, sykį Bukeliūnas grįžo iš klėties itin nuskaidrėjęs.
– Turtuolis pirmiausia turėtų mums darbo vietas sukurti, – skelbė jis.
Broliai išpūtė akis.
– Darbo vietoj – kad kokios! – dirbti reiks...
– O jei uždirbsim?!
– Dėl to nesijaudinkit, – ramino Bukeliūnas. – Aš esu buvęs darbo vietoj.
Aniedu persižegnojo.
– Ką aš uždirbdavau, turtuolis sau pasiimdavo, o kas man likdavo, tą pragerdavau.
– Tai mums tinka, – džiaugėsi Būkas.
Bet Bukelis, kuris buvo jauniausias ir dar negėrė langų ploviklio, silpniau matė.
– Prisigerti mes sugebam ir nieko nedirbdami, – niurzgė.
Būkui gi nerimą kėlė tik ateities gairės.
– Kai mums bus taip gerai, turėsim ir apie kitus pagalvot. Kur turtuolis mūsų uždirbtus pinigus dės? Jeigu jausis socialiai atsiskyręs... A nepasikars?
Bukeliūnas dūrė šakėm į dangų, ir visi pamatė, kad pataikė.
– Liaukitės! – sudraudė brolius. – A girdėjot apie pridėtinę vertę?
Ne, tie nieko negirdėję.
– Turtuolis turės pridėti seniūnui, seimūnui, policininkui, prokurorui... Taigi tikrai neliks vienišas.
– O kada atims? – klausė Būkas.
– Visada, – guodė Bukeliūnas. – Bet tik iš mūsų.
– Vadinas – lygu!..
– Ot gerai!
Visą naktį broliai uliojo ir net pramogų prasimanė – mėtė viens kitą į šulinį.
Atradimų šviesa ir šešėliai
– Vienas mano giminaitis pas vokiečius popierius atrado, – skundėsi Mažiulis. – Oi kokioj dabar pagarboj!.. Kad taip aš ką atrasčiau... – pasvajojo.
– Kad nebėr ką, – atsiduso Didžiulis. – Dabar prasidės didelis mokslų nuosmukis.
Visi nuliūdom. Bet pakilo Gražulis. Ištraukęs iš kelnių daiktą pastatė ant stalo.
– Štai ką aš atradau!
Supuolėm ratu, siekėm paliesti rankom ar net lūpom.
– Visados tikėjau, kad jis yra, – ėmė pasakoti Gražulis. – Tik įtariau, kad žmona bus paslėpusi. Bet galėjau ir pats kur nukišt tą rūsčią valandą, kai vienoj pusėj klykė namiškiai, o iš kitos kaimynai beldėsi. Juk ėjo šeštoji diena, ir aš jau nebevaldžiau padėties. Laimė, kad aiškiai prisiminiau: vakare sliūkinu iš krautuvės ir laikau jį prie širdies.
– Galėjai paleist iš rankų... – krūptelėjo Mažiulis.
– Negalėjau, – purtė galvą Gražulis. – Net griūdamas nuo laiptų, net kaukolei skylant būčiau išsaugojęs ateičiai.
– O toliau?..
– Peržengęs slenkstį, susidūriau su žmona... Toliau – tamsa.
Tylėdami prisidegėm cigaretes.
– Naktis, rodės man, niekad nesibaigs, – tęsė Gražulis. – Ir tik tada, kai vaikai išėjo mokyklon, o boba turgun, kiek prašvito, nes dabar jau laisvai galėjau judėti po kambarius ir net šnekėti, ką noriu. Bet kas iš to? Jei kišenėse vėjai, tai kam tos burės?
Mes tik atsidusom.
– Visą dieną ieškojau – jokių rezultatų! Vakare net kilo mintis pult į pačios glėbį, atsižadėti laisvės...
Sukrėsti žvelgėm į tą rūstų vyrą. Štai kur gali nuvesti nežmoniškos kančios...
– Bet aš negalėjau taip pasielgt, – tarė draugas. – Todėl nusprendžiau susideginti krosny. Ir ką ten įlindęs matau? Ogi va jis! Išsvajotasai!
– Originalas? – klausė Didžiulis.
– O kaip galėtų kitoks būti? – pyktelėjo Gražulis.
– Galėjo kas primyžt ir užsukt, – įžvelgė Mažiulis.
– Je, – tarė Didžiulis. – Man taip yra buvę. Ilgai troškęs, nė nesuvoki, kad ne tai...
– Reiktų ekspertizę padaryt.
– Taigi jau...
Nustėrę žvelgėm į vikriai ištuštintą butelį.
– Tai vis ne koks surogatas, – įvertino skonį Mažiulis.
– Gal šįsyk net kelią namo rasim... – pasvajojo Didžiulis.
Ta diena ilgai liko atminty... O mums, kankiniams, kurių galvose tiek baltų ir antra tiek juodų istorijos dėmių, tai daug reiškia.
Viskas kitaip
Kremliuj aptariam svarbiausias problemas...
– Jau greit man prasidės senatvinė silpnaprotystė, – sako rusų caras. – Kiek tuomet pridirbsiu!.. Užtat man rūpestis – kas bus su pasauliu?
– Kol dar šį tą suvoki, išspręsk nors Krymo kryzę, – siūlau.
– Krymo Ukrainai neatiduosiu, – rūstauja caras. – Tai pažemintų Rusiją.
Pasikrapšto pakaušį.
– Ogi imkit tą Krymą jūs, lietuviai. Ir vėl turėsit valstybę nuo jūrų lig jūrų.
– Ne, ne! Mums nereik... – susijaudinu.
– Kai turėsit Krymą, jau kitą dieną visiems aiškinsit, kad tai jūsų istorinės žemės.
– Mes ne tokie!
– Imkit, nesilaužykit.
Nesusivaldau ir pasirašau popierius.
Tuoj pribėga ukrainiečiai, ima tempti stepes į save.
– Mes draugai!..
– Negaliu veltui savo žemes perleist, – aiškinu. – Va, pragert ar kortom pralošt...
– Tai pragerk.
– Veryga draudžia.
Todėl skrendu į Minską, į Europos viršūnių vakarėlį. Aliaksandras gerai pilsto, tad greitai sutariam, kad Krymo klausimas laikinai įšaldomas. Šaldyti klausimai gerai laikosi, juos galima ir po šimto metų ištraukt...
Daugel kas sako, kad aš, nors charizmatiškas, bet žiaurus.
O iš tikrųjų – kad ir kokie mieli man ukrainiečiai – negaliu kitaip elgtis. Protu suvokiu, kad Krymas – jų. Bet širdim jaučiu, kad mūsų. Juolab kad daugelis lietuvių pritaria mano sprendimui. Juk vasara! O kokios atostogos prie Baltijos?..
Džiaugiasi kultūros kūrėjai, kad plečiasi kultūros erdvės. O bene labiausiai džiūgauja pensininkai: perkelti į Krymą jie mažiau mokės už šildymą.
Rusai džiaugiasi, kad Krymas ne Ukrainos. Europa – kad ne rusų. Lietuviai – kad mūsų. Šiek tiek nepatenkinti tik ukrainiečiai.
Pripras. Ne pirmas gi kartas...
Viskas gerai
– Vėl reitingai nusmuko, – skundžiasi Skviernelis. – Nesuprantu, kodėl? Aš tikrai myliu Lietuvą. Ana apačioj, aš viršuj... Normali tradicinė poza.
– Žmonės sako, kad mes arogantiški, – aiškina Veryga.
– A kas ta arogancija? – klausia Skviernelis.
– A kad nežinau. Reik daktaro klaust.
– Tu gi pats daktaras.
– Buvau pamiršęs, – teisinasi anas. – Nuo chroniškos blaivybės atmintis trūkinėja.
– Išrašytum nuo arogancijos kokių miltelių...
– Miltai, kruopos – tai pensininkams, – primena Veryga. – Tu imk naftos produktus.
– Mes gi neimam!
– Gal todėl ir ta arogancija, – dūsauja daktaras. – Va, Maišiulis paėmė ir praėjo...
Abu užsisvajoja.
– Kas neima, tam geležies trūksta, – sako Veryga. – Taip pat ir visų kitų medžiagų.
– Mes ne dėl to atėjom į valdžią.
– A diel ko? – smalsauja Veryga. – Vėl pamiršau.
– Aš tai pro šalį ėjau, – prisimena Skviernelis. – Šūktelėjo kažkas...
Abu nuliūsta prisiminę, kiek yra gyvenime kelių.
– Neverk, – guodžia Skviernelis. – Duosiu tau iš pyštalieto pašaudyt.
– A į pensininkus?
– Ša!
– Niekas mūsų nesupranta... – atsidūsta Veryga. – Tai aš pagalvojau... Su embrionais jau turim patirties... O jei patys užsišaldytume šimtui metų?
– O jeigu nebeatšildys?
– Eik tu!.. Po šimto metų žmonės bus labai sąmoningi.
– Užtat ir bijau.
– Tai dar pasėdėkim šiltose vietose.
Taip ir liko.
