Jeigu baudą teks sumokėti, išlaidos bus dar didesnės. Mat prievolė atstatyti šį ruožą išliks, o tai kainuos ne mažesnę sumą, turint galvoje, kad šiuo metu nutiesti geležinkelio kilometrą atsieina daugiau nei pusantro milijono eurų.
Vieša paslaptis, kad išardyti bėgius mūsų geležinkelio įmonei buvo naudinga. Mat taip atkirstas trumpiausias kelias gabenti naftos produktus iš Mažeikių į Latviją, o kuo ilgesniu atstumu jie vežami, tuo daugiau pajamų gauna „Lietuvos geležinkeliai“.
Todėl tokiais veiksmais labiausiai ir piktinosi naftos perdirbimo gamyklą valdantis Lenkijos koncernas „Orlen“.
Su Varšuva jau senokai patyliukais flirtuojantis premjeras S.Skvernelis paskelbė apie mainus: lenkai atsisako pretenzijų dėl nebesančio geležinkelio, o už tai gauna palankesnius naftos produktų gabenimo tarifus. Tačiau Europos Komisijos užsukto mechanizmo tokie sandoriai nebesustabdė.
Dabar gali būti dar blogiau, nes ieškinius dėl negautų pajamų gali pateikti ir „Latvijas dzelzcelš“. Apie tai nedviprasmiškai užsiminė Latvijos valdžia, raginanti kuo greičiau atkurti šį ruožą.
Nevertėtų slėpti, kad „Lietuvos geležinkelių“ elgesys nebuvo garbingas. Tačiau nemalonumų buvo galima išvengti. Juk jei, kaip tvirtino kompanijos vadovai ir tuometė valdžia, geležinkelio atšaka buvo išardyta saugumo sumetimais, ją derėjo atstatyti pagal visus reikalavimus.
Blogiausiu atveju – bent vėžlio greičiu pradėti atstatymo darbus, skelbti projektavimo ir kitokius konkursus, tačiau parodyti, kad nors šis tas daroma.
Tačiau nieko nevyko: neva dėl krizės nebuvo pinigų, neva atsirado svarbesnių reikalų. O dabar driokstelėjo ilgai lauktas perkūnas, ir tikrai ne iš giedro dangaus.
Kad ir kaip būtų, šiuo metu visi dedasi nekalti. Buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas S.Dailydka tikina nepavydintis jo įpėdiniams, 2008-aisiais susisiekimo ministru buvęs A.Butkevičius aiškina, kad konservatoriai kažkodėl neatstatė šio geležinkelio ruožo, o buvęs premjeras A.Kubilius gūžčioja pečiais ir primena, jog jį griauti nusprendė socialdemokratai.
Esmės tai nekeičia – asmeninės atsakomybės niekas neprisiims, kaip ir niekas nebus nubaustas, išskyrus Lietuvos mokesčių mokėtojus. Juk net jei baudą sumokės „Lietuvos geležinkeliai“, mūsų biudžetas negaus tokios pat sumos suplanuotų dividendų iš šios bendrovės.
Aišku, yra tikimybė, jog su Briuseliu bus pradėtas teismo procesas. Apie tai užsiminė ir geležinkelių įmonės vadovai, ir valdžios atstovai. Bylinėjimasis tikriausiai truktų ne vienus metus, bet tikimybė, kad pavyks įrodyti, jog tokiais veiksmais „Lietuvos geležinkeliai“ neapribojo konkurencijos, kaip nustatė Europos Komisija, yra miglota.
Net jeigu įvyktų stebuklas, ir EK sprendimą teismas pakeistų, išlaidos laukia nemenkos.
Tarkime, mūsų šaliai atstovausiantiems teisininkams teks sumokėti ne vieną milijoną eurų.
Vis dėlto bene svarbiausia, kad iš klaidų (tyčinių ar netyčinių) būtų pasimokyta ir ateityje tokių situacijų išvengtume.
Bet ar tikrai tai įmanoma? Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas įsitikinęs, kad tokie konfliktai bus užprogramuoti ir toliau, kol nebus atskirtos „Lietuvos geležinkelių“ veiklos sritys.
Dabar vienose rankose sutelkta ir infrastruktūra, ir krovinių gabenimas, ir keleivių vežimas.
Natūralu, kad infrastruktūros prižiūrėtojai siekia už naudojimąsi ja gauti kuo daugiau pajamų. Krovinių gabentojai tikisi pelno ir stengiasi, kad neatsirastų konkurentų. Vežioti keleivius nuostolinga, todėl ši veikla finansuojama iš kitų sričių gautais pinigais.
Dar tuomet, kai Lietuva net nebuvo ES narė, svarstyta apie veiklų atskyrimą. Infrastruktūra turėtų likti valstybės rankose, keleiviniai vagonai – irgi, tačiau pastaroji veikla turėtų būti dotuojama iš biudžeto, kaip yra kitose šalyse, nes yra nuostolinga. Juk tai veikiau socialinė paslauga nei verslas.
Užtat pelną kraunantis krovinių gabenimo padalinys, tapęs atskira bendrove, galėtų likti ir visiškai valstybės valdomas. Tačiau būtų įmanoma išmėginti jėgas biržoje, parduodant bent dalį akcijų, nes investuotojai tikrai domėtųsi dividendus mokančia kompanija.
Panašiai tvarka įvesta energetikos sektoriuje, kai buvo atskirtos elektros gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklos. Pasaulis nesugriuvo, netgi priešingai – viskas tapo skaidriau, o naujos įmonės sulaukė ir investuotojų dėmesio. Atitinkamai – ir papildomų lėšų.
Bet geležinkeliams tai negresia. Antai susisiekimo viceministras R.Degutis teigė, kad skaidyti bendrovės nebūtina, nes EK to nebereikalauja. O pati įmonė įgyvendina tokius projektus kaip „Rail Baltica“, todėl struktūrinis atskyrimas esą nebūtų logiškas.
Galbūt viceministro žodžiuose ir yra dalis tiesos.
Bet tokiu atveju ateityje vėl gali kilti panašių konfliktų, kai monopolininkas, spaudžiamas valdžios mokėti kuo daugiau dividendų, imasi ne visai garbingų veiksmų. O ką jau kalbėti apie konkurenciją, kurios geležinkelių sektoriuje, atrodo, nematysime dar labai ilgai.
