Štai finansų ministras V.Šapoka pažadėjo, kad kitų metų biudžetas bus perteklinis, išlaidos didės. O Finansų ministerija ką tik atsisakė 44 milijonų eurų. Tokią sumą dividendais savo akcininkei pasirengusi sumokėti valstybinė įmonė „Lietuvos energija“. Bet pinigų šįmet nereikia, nes valstybės biudžetas, pasirodo, surinko 60 mln. eurų daugiau, nei planuota.
Tokių naujienų fone keistokai nuskambėjo S.Skvernelio pareiškimas.
Mat premjeras didesnių algų laukiantiems pedagogams priminė nesantis stebukladarys: „Nežadėsiu dalykų, kurių šiandien negalime įgyvendinti. Eurų spausdinimo mašinos, deja, aš neturiu, todėl šimtų milijonų pasiūlyti negaliu.“
Kiek anksčiau politikas bestelėjo pirštu į skylėtą Vyriausybės rezervą, kurio pinigų labai norėtų dėl liūčių derlių praradę ūkininkai.
Rezerve esą tėra pusantro milijono eurų, jų pakaktų nebent apmokant teisines konsultacijas žemdirbiams.
Taigi taip ir nesuprasi, yra tas pinigų perteklius ar nelabai.
O kaip reikalai su aukščiausio lygio profesionalais? Jais pastaruoju metu švaistomasi, tarsi nebūtų aktualus protų nutekėjimas, o Lietuva turėtų neišsemiamą žmogiškųjų išteklių aruodą.
Antai ne vienai valstybės valdomai įmonei pastaruoju metu ėmė vadovauti nauji ambicingi vadybininkai, jie optimizavo gamybą, atleido perteklinius darbuotojus, ėmėsi nekilnojamojo turto pertvarkymo ir pardavimo.
Rezultatai ėmė ryškėti neilgai trukus. Nuostolingos veiklos dešimtmečiai baigėsi, valstybė ėmė gauti pelną, o vartotojai – mažesnes sąskaitas už paslaugas.
Žodžiu, elementarus įmonių valdymas pagal universalius vadybos principus.
Skirtumas tik tas, kad visą šių įmonių pelną gauna valstybė. Kur ji tuos pinigus deda – jau kitas klausimas.
Atrodytų, visi turėtų būti patenkinti ir toliau taip tvarkyti valstybės kontroliuojamą sektorių. Bet realiame gyvenime yra ne taip. Ypač kai kalbama apie šimtus milijonų eurų ir ilgametes įtakos zonas.
Valstybė dar nėra pasirengusi efektyviai valdyti savo turto, o kalbos apie piliečių gerovę tėra akių dūmimas.
Štai keli pavyzdžiai: įmonės skirtingos, jas kontroliuoja valstybė, jas pertvarkė nauji vadovai, bet jose tų direktorių neliko, kai buvo peržengtos tam tikros nematomos raudonosios linijos.
Lietuvos paštas. Po virtinės nuostolingos veiklos metų ši grupė pernai uždirbo 19 tūkst. eurų grynojo pelno ir paskelbė planus toliau optimizuoti veiklą, parduoti nereikalingus pastatus, keisti sustabarėjusią iš sovietmečio paveldėtą struktūrą.
Bet rugpjūtį bendrovės generalinė direktorė L.Minderienė buvo atleista.
Formali priežastis – per paštą pinigus plovė Lietuvoje gyvenantys Nigerijos piliečiai, valstybinė įmonė to esą nesužiūrėjo.
Beje, panašią šešėlinę veiklą užsieniečiai vykdė ir keliuose komerciniuose bankuose, tačiau ten niekas niekam pretenzijų neturėjo.
„Vilniaus vandenys“. Nauja bendrovės vadovybė per porą metų išvis pakeitė veiklos modelį ir apvertė aukštyn kojomis finansinius rezultatus.
Per pirmąjį pusmetį „Vilniaus vandenų“ grynasis pelnas siekė daugiau nei 11,2 mln. eurų, akcininkams buvo išmokėta 4 mln. eurų dividendų, o vanduo vilniečiams atpigo 20 procentų.
Tačiau visa ambicingoji valdžia, be kita ko, pardavusi ir įmonės centrinę būstinę Senamiestyje, buvo nušluota. Naujo darbo teks ieškotis A.Ignatavičiui ir kitiems bendrovėms vadovams.
Dar viena valstybės valdoma įmonė „Lietuvos energija“ neseniai panašiomis aplinkybėmis neteko savo vadovo D.Misiūno, pertvarkiusio šią kadaise gremėzdišką ir neefektyvią bendrovę. Dingstis – vėlgi visiškai formali, net nesusijusi su jo veikla.
Šie atvejai – tik ledkalnio viršūnė, leidžianti spėti, kokios srovės siaučia giliau.
Darosi vis sunkiau rasti tų, kurie sutiktų vadovauti tokioms įmonėms ir turėtų bent minimalią kompetenciją eiti tokias pareigas.
Tai taikytina ir kitoms valstybės žinyboms, kai kuriose jų susiklostė apgailėtina situacija.
Antai Teisingumo ministerija pastaruoju metu rengė atrankas vadovauti Kalėjimų departamentui, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Registrų centrui, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai.
Nė vienas vadovas nepaskirtas. Tačiau atsakingų už tokią nenormalią padėtį irgi nėra.
Žvelgiant į šią apgailėtiną situaciją tampa aiškiau, kodėl Lietuva taip sunkiai panaudoja Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigus ir pralaimi tarptautinius ieškinius.
Todėl, kad sistemoje yra įsitvirtinusi tokia valdininkų rūšis, kuri puikiai žino protokolines ir korupcines landas, bet iš esmės yra kenksminga visuomenei.
Tai – paprasčiausiai nekompetentingas valdymas, kuris kuo toliau, tuo labiau badys akis, nes Lietuva, nepaisant jų trukdymo, vis dėlto sparčiai keičiasi.
