Artimiausių trejų metų ekonominės prognozės nėra nei labai optimistinės, nei perdėm pesimistinės ir nedaug skiriasi nuo kitų institucijų įžvalgų.
FM numato, kad šįmet bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3,6 proc., kitąmet – 2,9 procento. Tai kiek atsargesni Lietuvos ekonomikos vertinimai nei komercinių bankų – SEB ir „Swedbank“ tikisi, kad šalies BVP šįmet augs atitinkamai 3,7 proc. ir 3,8 proc., o 2018-aisiais – 3,2 proc. ir 3,5 proc.
Prieš 2008 metų ekonominę krizę ūkis augo gerokai sparčiau, bet vėliau šalį ištiko didelis nuosmukis. Dabar bent per artimiausius keletą metų tokia grėsmė neįžvelgiama.
Auditoriai konstatavo, kad šių metų pirmąjį pusmetį šalies ūkio plėtra buvo subalansuota, nes ją nulėmė ir augantis vartojimas, ir atsigaunančios investicijos, ir ūgtelėjęs eksportas. Numatoma, kad panaši padėtis išliks iki 2020 metų. Pasaulio ūkis cikliškai atsigavo, todėl Lietuvos eksportas turi galimybių ir toliau didėti, išlieka ir vidaus paklausa.
Tačiau darbo jėgos ištekliai jau baigia išsekti. Ne vieni metai į darbo rinką įsilieja vis mažiau jaunų žmonių, bet iki šiol bendras dirbančiųjų skaičius pamažu augo, nes mažėjo bedarbių ir vis ilgiau dirbo 55–64 metų asmenys, kurie ankstesniais laikais greičiau išeidavo į pensiją.
Šįmet pirmą kartą mažėjo dirbančių žmonių – per pirmąjį pusmetį darbo rinka susitraukė 0,4 proc. ir prognozuojama, kad Lietuvoje iki 2020 metų kasmet dirbančių žmonių vidutiniškai mažės po 0,3 proc. Tolesnėje ateityje dėl neigiamų demografinių pokyčių, nulemtų emigracijos ir visuomenės senėjimo, darbo rinka gali tirpti sparčiau.
Jau dabar darbdaviai jaučia darbuotojų trūkumą, nors nedarbas dar siekia 7 procentus.
Bet šis darbo jėgos šaltinis seklus, nes dauguma bedarbių neįgiję jokios profesijos, neturi verslui reikalingos kvalifikacijos ir darbo įgūdžių.
Tuo metu gamybiniai pajėgumai panaudojami jau 77,5 proc. ir reikia juos plėsti, bet vis sunkiau tai daryti didinant darbuotojų skaičių. Išeitis – investicijos į efektyvesnę gamybos įrangą. Nors verslas ėmė daugiau investuoti, vadinamųjų produktyvių investicijų vis dar trūksta.
Žinoma, darbuotojų stygius stiprina jų derybines galias reikalaujant didesnių algų, o pranašesnė įranga sudaro sąlygas ir darbdaviams daugiau jiems mokėti. Todėl gera žinia visuomenei, kad numatomas tolesnis spartus darbo užmokesčio augimas, – laikotarpiu iki 2020 metų vidutinė alga turėtų kilti daugiau kaip po 6 proc. kasmet.
Dabar per metus vidutiniškai atlyginimai padidėjo net 9,7 procento. Be to, „Sodros“ duomenimis, šįmet nuosekliai mažėjo net minimalios mėnesio algos negaunančių žmonių ir didėjo uždirbančių daugiau nei vidutiniškai.
Tai laikoma požymiu, kad pamažu plečiasi vidurinė klasė.
Bet visuomenei pajusti gyvenimo gerėjimą labai trukdo didžiulė infliacija.
Bendrą kainų kilimo lygį pranokstantis paslaugų brangimas rodo, kad infliaciją labiausiai lemia augantis darbo užmokestis. Bet tai kelia pavojų, kad Lietuva gali įkliūti į sparčiai didinamų atlyginimų ir juos tarsi suvalgančios aukštos infliacijos spąstus.
Tuomet vidaus paklausai nėra kaip augti, nes žmonių perkamoji galia realiai nedidėja, o eksportas, lietuviškai produkcijai vis brangstant, gali imti trauktis. Tai baigtųsi ūkio stagnacija ar net krize.
Išvengti šios grėsmės įmanoma tik verslui daugiau investuojant į pranašesnes technologijas ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, o valstybei garantuojant aukštesnę švietimo kokybę ir rengiant darbo rinkos poreikius atitinkančius specialistus.
Yra ir daugiau tiek išorės, tiek vidaus rizikos veiksnių, kurie gali stabdyti Lietuvos ekonomikos plėtrą.
Pavyzdžiui, prognozuojama, kad JAV doleris ir toliau stipriai nuvertės euro atžvilgiu. Tada brangs Lietuvos eksportas ne euro zonos šalyse ir mažės konkurencingumas, nes vargu ar atpigusios už dolerius perkamos žaliavos atsvers euro kurso šuolį.
Pavojingas būtų ir didesnis valstybės išlaidavimas nusižengiant finansinei drausmei. Valdžia jaučia didžiulį visuomenės spaudimą didinti viešojo sektoriaus finansavimą, kelti labai mažas pensijas, bet negalima lėšų stygiaus užkamšyti valstybei daugiau skolinantis.
Priešingai, Lietuvai būtina pradėti kaupti finansinį rezervą, kuris padėtų sušvelninti neišvengiamai kada nors ateisiančios kitos ekonominės krizės smūgį, o ir bloga demografinė padėtis įpareigoja valstybę taupyti ateičiai, jei greitai nepavyktų sustabdyti visuomenės senėjimo.
Todėl, anot auditorių, leistina didinti valstybės išlaidas tik tiek, kiek biudžetą išpučia ūkio plėtra, nors toks augimas ir netenkina žmonių. Aišku, papildyti biudžetą įmanoma ir keliant mokesčius, bet tai supriešintų visuomenę, negana to, mažintų šalies investicinį patrauklumą.
Regis, geriausias kelias – viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas jį reformuojant, verslo skatinimas investuoti į didesnę pridėtinę vertę kuriančias technologijas, bet tam reikia strateginio mąstymo ir politinės valios, nes reformos visada kelia didžiulį suinteresuotų grupių pasipriešinimą.
