Medicinos įrangos gamintoja „Hollister“ Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) praėjusią savaitę pradėjo 50 mln. eurų vertės gamyklos statybą. Čia dygsta ir Vokietijos „Hella“ automobilių detalių fabrikas.
Vokiečių „Continental“ irgi kursis Kauno rajone: iš pradžių čia ketinama investuoti 95 mln. eurų ir sukurti mažiausiai 1000 darbo vietų.
– Kiek laiko užtrunka privilioti tokio kalibro investuotojus? – paklausėme M.Katino.
– Rekordas – puspenktų metų. Tačiau pritraukti gamybos kompaniją vidutiniškai užtrunka 2–2,5 metų.
Tai labai ilgas procesas. Kai prieš trejus metus atėjau dirbti į agentūrą, bent pusmetį visi skelbimai apie investuotojus tikrai nebuvo mano nuopelnas.
Pats darbas, kurį nuveikia mūsų žmonės, sudėtingas. Kiekvienais metais stebime, iš kur apie Lietuvą sužino nauji investuotojai. Vėliau daromi įvairūs žingsniai.
Pavyzdžiui, vykstama į pasaulines automobilių pramonės konferencijas, pristatomos šalies pramonės galimybės, infrastruktūra, inžinierių atlyginimai ir visa kita.
Reikia ieškoti aukščiausio lygio vadovų kontaktų ir prisistatyti, kad yra šalis, kuri tinkama investicijoms.
Taip pat rašome laiškus: kiekvienas agentūros darbuotojas turi jų išsiųsti kasmet po kelis šimtus. Tuomet stebime, kiek gauname atsakymų, ar tinkamai viską darome.
– Ar teisingas įspūdis, kad Vilniuje daugiausia kuriasi paslaugų centrai, o gamyklos – aplink Kauną ar kitose vietovėse?
– Visa investicijų piramidė vyksta eglutės principu – nuo sostinės. Lietuva prieš 8 metus apsisprendė pradėti investicijų medžioklę, ir viskas prasidėjo nuo Vilniaus.
Tai normalu, ypač paslaugų ekonomikai, nes sostinėse būna sutelktos pagrindinės aukštosios mokyklos, yra didelė biurų pasiūla.
Su gamyba sekėsi sunkiau, o proveržis įvyko tik prieš trejetą metų.
Pirmoji per pastaruosius dešimt metų didžiausia gamykla iš naujų kuriasi Marijampolės LEZ – čia statomas Danijos „Dovista“ langų gamybos fabrikas. O šiemet pradėtos investicijos Kauno rajone.
Tiesa, ir dabar nemažai vadovų linkę kurtis Vilniuje, nors gamykla – kitur. Jie žino, kad čia yra darželių ar mokyklų užsieniečiams, pakankamai biurų.
– Asociacija „Investors’ Forum“ ir kai kurie politikai seniai siūlo Lietuvoje įvesti „Sodros“ įmokų „lubas“ – esą taip būtų pritraukta investuotojų, kurie gali sukurti gerai mokamas darbo vietas. Ar sutinkate su tokia pozicija?
– Manau, tai nebloga mintis. Tačiau Lietuvoje su darbo santykiais susiję mokesčiai apskritai didesni nei vidutiniški.
Kuo didesnė alga mokama, tuo mūsų šalis tampa mažiau konkurencinga šiuo atžvilgiu.
„Sodros“ įmokų „lubos“ – vienas galimų sprendimų, tačiau yra ir kitokių. Pavyzdžiui, Airijoje tokių „lubų“ nėra, bet bendras darbo apmokestinimas yra perpus mažesnis nei Lietuvoje, todėl ji yra viena konkurencingiausių investuotojus viliojančių valstybių.
Ir vienas, ir kitas būdas turi savų privalumų. Tik jei jau pradėtume taikyti įmokų „lubas“, reikėtų bent padaryti taip, kad jos būtų apčiuopiamos ir teiktų naudos, bet ne beveik nepasiekiamos, kaip buvo ankstesniuose projektuose.
– Verslininkas Valdas Lašas pasiūlė Lietuvai privilioti „Tesla“ automobilių baterijų gigafabriką, jo apmatus kūrė programuotojai. Ar realu, kad tokią gamyklą kada nors galime čia išvysti?
– Galimybių tikrai yra, ir V.Lašas yra teisus sakydamas, kad mes turime išdrįsti svajoti. Buvome Nevadoje, matėme tą „Tesla“ gigafabriką, analizavome duomenis, kokių darbuotojų reikėjo, kalbėjomės su ten dirbusiomis agentūromis.
Šįmet esame sutarę pateikti „Tesla“ pirminį pasiūlymą, kad Lietuva norėtų konkuruoti, kai tokia gamykla bus statoma Europoje. Tik šios kompanijos strategija yra visiškai nekomentuoti. Todėl tą pasiūlymą tarsi išsiunti į juodąją dėžę ir lieka tikėtis, kad į jį bus atsižvelgta priimant sprendimus.
Tik klausimas, kur Lietuva turi daugiau nei šimto hektarų sklypą su visa infrastruktūra?
Dirbame su Vyriausybe, ji turi sudaryti sąlygas, kad būtų galima pritraukti gigafabriką – ar tai būtų „Tesla“, ar kas nors kitas.
Be to, daug kas priklauso nuo to, kaip Lietuva panaudos jau pritrauktas investicijas.
Pavyzdžiui, ta pati „Continental“ Rumunijoje yra sukūrusi apie 20 tūkst. darbo vietų. Jei įrodysime, kad sąlygos plėtrai čia tinkamos, o vokiečiai investuos toliau, ir šios gamyklos įtaka ekonomikai gali prilygti bent pusei vadinamojo gigafabriko įtakos.
