2008 metais nepriklausomybę nuo Serbijos paskelbęs Kosovas penktadienį su Lietuvos rinktine šalies sostinėje Prištinoje žais 2019 metų pasaulio čempionato atrankos rungtynes.
Į Kosovą jau keliauja Lietuvos rinktinės sirgaliai, vietiniai krepšinio aistruoliai irgi laukia rungtynių, nors tik prieš dvejus metus į FIBA priimtoje šalyje ir karaliauja futbolas.
Žmonės čia bando pavyti Vakarus, o kaip interviu portalui lrytas.lt sakė Giedrius Drukteinis, jaunimas paprasčiausiai gyvenimą dėlioja tais pačiais norais, kaip ir Lietuvoje – jiems reikia „Iphone'ų“, kelionių ir kompiuterinių žaidimų.
Tik galimybės skiriasi.
200 tūkstančių gyventojų turinti sostinė Priština pateikia visiškai priešingų vaizdų. Paminklas buvusiam JAV prezidentui Billui Clintonui, amerikiečių garbei pavadinti skverai ar iškilę naujutėlaičiai dangoraižiai.
Ar ta pati „Apple“ parduotuvė bei už rankų susikibęs jaunimas, brendantis per rudeninius lapus. Romantiškų vaizdų Prištinoje pamatyti tikrai galima. Galbūt tik reikia tam nusiteikti, nes akis bado ir tie trūkumai, kurie anksčiau nebuvo svetimi ir Lietuvai.
Kai kurios kavinės jau nuo pat ryto būna pilnos, restoranuose žmonės linksmai leidžia laiką ir daugelyje vietų rūko. Ištisais būriais šnekučiuojasi ir dažnai apsikabina.
Gatvėse pralekia ir visiškai sukežę automobiliai, ir naujutėlaičiai visureigiai ar koks „Cadillac Escalade“, kokį yra pamilęs ir Ramūnas Karbauskis.
Tik pastarąjį visureigį vidury gatvės staigiai sustabdė pareigūnai, ištraukė iš visureigio vairuotoją ir ėmė kažko ieškoti.
Vietiniai žiūrėjo ir sukiojo galvas, o kiti šyptelėdavo. Toks vaizdas pirmą viešnagės dieną palieka stiprų įspūdį, nors tai gali būti „sėkmė“ – vargu, ar čia kiekvieną dieną gatvėje sulaikomi įtariami nusikaltėliai.
Policija išvažiuoja, o vietiniai sugrįžta prie savo darbų. Kiti taip nieko nepastebėję ir toliau mėgaujasi gėrimais ir valgiu.
Dauguma paslaugūs, besišypsantys.
„Užsieniečiai čia yra labai gerbiami“, – tokią frazę iš pradžių sakė G.Drukteinis ir tarsi ją išmokęs pakartojo vieno iš viešbučių darbuotojas Arbenit.
Jis pabrėžė, kad Prištinoje didžiojo Kosovo grožio ieškoti nereikėtų ir vertėtų išvažiuoti iš sostinės. Jeigu nori pajusti įtampą, turėtum traukti į Mitrovicą, kuri yra etniškai padalinta į dvi dalis.
O pačioje Prištinoje visi sutaria gerai. Įtampos tarp serbų ir albanų čia praktiškai nėra.
Vakare susėda visi viename bare ar restorane ir aptaria dieną. Šeima čia yra labai svarbi.
Niujorko universiteto fakultete studijavęs Arbenit pabrėžia, kad visi nori gyventi taip, kaip Vakaruose, tačiau tradicijos ir šeima daugelį patraukia namo.
Tik čia tenka spręsti nemenkas problemas. Juk vidutinis atlygis Kosove – apie 200 eurų. Kai išgirsti šią sumą, tada ir gero kepsnio kaina (2,5 euro) kavinėje neatrodo tokia maža.
Kava – 1 euras, o ją geriančių – daugybė. Spalvingi drabužiai, vakarietiškos mados – visa tai Prištinoje šviečia kaip ir daugelyje Europos šalių sostinių.
Tad natūraliai ir kyla klausimas – ar įmanoma leisti sau taip atsipalaiduoti, kai atlygis – toks mažas?
Žurnalistas Granitas Terstena visa tai paaiškino paprastai.
„Daugybė žmonių dirba arba studijuoja užsienyje. Suprantama, kad visi nori gyventi geriau, todėl traukia svetur, tačiau jie sugrįžta atostogų, aplanko savo šeimas. Daug žmonių, kurie sėdi kavinėse, nebūtinai gyvena Kosove. Dažniausiai jie nėra nuolatiniai gyventojai“, – pasakojo jis.
Viešbutyje ramiai fotelyje įsitaisiusi Albina patvirtina G.Terstenos žodžius ir dar priduria: „Miestas gal ir gražus, bet labai vargingas.“
Jeigu ji gautų vizą į Vokietiją, iškart ten trauktų. Tai pasakiusi Albina pradėjo kalbėti su savo kolega albaniškai ir abu juokėsi.
Apie krepšinio rungtynes abu irgi išgirdo pirmąjį kartą.
Arbenit pasakojo, kad daug jaunų žmonių bando studijuoti užsienyje. Tai – vienas paprasčiausių būdų paragauti to gyvenimo, kurio jie nori.
Kosovas atsigauna, tačiau šaliai prireiks daugybės metų, kad galėtų pradėti pulsuoti normaliu ritmu. Jeigu kavos kokybe jie ir dabar lenkia nemažai vietų, pragyvenimo lygis čia dar ilgai nebus toks, kokio žmonės nori.
Kavinėje G.Terstena paaiškino, kad į kavines užsukusios šeimynos dažnai ir aptaria sunkų gyvenimą.
„Bet negali visada skųstis“, – šyptelėjo jis.
Į valdžią čia irgi žiūrima ne itin palankiai. Kosovo valdininkai deda daug pastangų, kad įveiktų tas kliūtis, kurios kamuoja šalį.
Štai kosovarai yra priversti registruoti telefonus užsienyje, bet jau kitąmet jie tai galės padaryti ir gimtinėje.
„Tačiau apie politiką žmonės kalbėti nemėgsta. Valdžia čia nėra mėgiama. Yra kažkoks nepasitikėjimas. Kalbama apie didžiulę korupciją“, – sakė Thesaras Syla.
22 metų vaikinas studijuoja universitete ir ruošiasi būti IT specialistu. Svetur jis išvykti nenori, bet paaiškina, kodėl.
„Nemažai priklauso ir nuo šeimos. Man pasisekė, nes mano tėtis – geras gydytojas, tad ir mūsų šeima turėjo pakankamai pinigų“, – teigė jis.
Per karą Th.Sylos šeima gyveno Albanijoje, o tada sugrįžo.
„Nes čia daug giminaičių“, – sakė jis.
Tad Kosove gyventi yra velniškai sunku, tačiau vietiniai dažnai viską gal net nejučia paslepia po šypsena ir mažais kasdieniais džiaugsmais.
Gal tik pati Priština alsuoja tuo buvusios Jugoslavijos tvaiku, nes čia dar nemažai pastatų turi tokią pat architektūrą.
Bet visi tarsi vienas tikina, kad būtina išvažiuoti iš Prištinos ir pamatyti kitas vietas.
Kosovas jūros neturi, tačiau čia tikrai yra puikių vaizdų, sakė sutikti vietiniai.
