– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimimo vietos negalėjau pasirinkti. Gimiau Sibire – tarp Irkutsko ir Krasnojarsko. Miškuose, nedideliame Suetichos kaimelyje Taišeto rajone. Taišetas – žinoma lietuvių tremties vieta. Ten buvo ištremta dar būdama paauglė mano mama su seserimi ir savo tėveliu.
Į tą patį miestelį buvo ištremtos ir mano močiutė su teta iš tėvelio pusės. O tėvelis, mokytojas, už tai, kad leido atsišaukimus, nuo 1947 metų buvo kalinamas Tomsko kalėjime. 1956-aisiais jį išleido be teisės grįžti į Lietuvą, tad nuvažiavo pas savo mamą ir ten susipažino su būsima žmona – mano mama. 1960-aisiais gimiau aš, o 1961-ųjų pabaigoje parvažiavome į Lietuvą, Mažeikius. Tad mano šaknys yra žemaitiškos, o gimimo vieta – „egzotiška“. Mano mama kilusi iš Sedos, o tėvukas – iš Viekšnių.
Mano tėvukas dar Novosibirske baigė radiotechnikos mokslus, o Mažeikiuose buvo pastatyta radiotechnikos gamykla, tad jei reikėjo cecho viršininko. Iš Mažeikių išvažiavau į Vilnių į statybos institutą.
Į savo gimimo vietą su sesers vyru nuvykome 1990-aisiais parsivežti senelio palaikų. Ta vieta – Sibiro užkampis, ten mediniai barakai, nors namo, kur gimiau, jau nebėra. Tik vasarą ten atšyla, o šiaip amžinas įšalas. Įsivaizduoju jausmą žmonių, kuriuos ten, kur nieko nebuvo, išleido iš traukinio ir atplėštiems nuo savo žemės, namų liepė įsikurti.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Užaugau patriotiškoje lietuvių šeimoje. Mano senelis savo laiku buvo kaimo seniūnas, raštingas žmogus, labai mėgo techniką. Jis buvo pagrindinis kaimo žmonių pagalbininkas, rašydavo už juos raštus.
Augdamas išgyvendavau dvilypumą, kuris dabartinei kartai nesuvokiamas. Ateidavai į mokyklą, ten tau segdavo spaliuko ženkliuką, rišdavo raudoną kaklaryšį ir pasakodavo, kad gyveni geriausioje, turtingiausioje ir saugiausioje šalyje. Pareini namo, o tėvai, kurie buvo psichologiškai traumuoti tremties ar kalėjimo, stengdamiesi mane apsaugoti, tylėdavo apie tai, kas išties vyksta.
Tačiau senelis – drąsus žmogus, sakydavo, kad netikėčiau niekuo, ką sako mokykloje, nes tai šėtono karalystė, kad mus okupavę rusai ir kad tai nieko bendra su Lietuva, su laisvu pasauliu neturi. Kai tau septyneri ar aštuoneri, tu dar negalvoji apie tokius dalykus, tik klausai, ką tau sako suaugusieji. Tačiau ir tuomet buvo aišku, kad imperinis jungas turi subyrėti. Senelis kalbėdavo man, kad Lietuva vis tiek bus laisva. Gaila, kad jis pats to nesulaukė – mirė 1980-aisiais.
Kalbėdamas su rusais, sakau, kad jiems yra sunkiau nei mums. Mūsų senoliai dar prisimindami laisvą šalį, rinkos ekonomiką pasakodavo, koks išties yra pasaulis. O jų tėvai, seneliai gimė po revoliucijos, tad nepažino kitokio pasaulio. Aš laimingas, kad tai galėjau pažinti bent jau iš artimųjų lūpų.
Taip pat iš vaikystės įsiminė kelionės su tėvais. Būdamas septynerių aštuonerių pirmą kartą pamačiau Vilnių. Labai didelį įspūdį padarė Gedimino pilis. Vaikystėje lankiausi ir Sankt Peterburge, kuriame kūrė žymiausi Europos architektai.
– Smagiausia lietuviška šventė.
– Tai daugiausia katalikiškos šventės. Kalėdos, Velykos, ypač smagūs būdavo atlaidai, per juos susitikdavome su giminaičiais. Labiausiai ir įstrigo tos šventes, per kurias su artimaisiais susėsdavome prie stalo.
– Gražiausia Lietuvos vieta.
– Man labai gražūs Zarasai. Jie įsikūrę gražioje ežeringoje vietoje. Nida turi šarmo – čia ir kopos, ir marios, ir jūra. Lietuva turi daug puikių ir nuostabių vietų.
– Geriausias Lietuvos miestas.
– Dar ne visuose Lietuvos miestuose esu buvęs. O kaip pamatuojamas jų gerumas? Geriausias, nes yra geroje geografinėje vietoje? Ar kad gražus, ar kad ekonomiškai stiprus?
Gražus miestas yra Klaipėda. Ten justi jūros dvasia, ten – laivai, kurie mane visą gyvenimą traukė. Labai gražus Vilnius. Čia įprasta, čia gimė vaikai – gyvenu Vilniuje jau beveik 40 metų. Ir architektūriškai mūsų sostinė labai graži.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas.
– Petras Vileišis. Įžvelgiu daug paralelių. Žmogus rūpinosi ne tik savo verslu, buvo aktyvus inžinierius, stiprus kelininkas, tiltų statytojas, bet ir buvo visuomenininkas. Jis savo lėšas skyrė Lietuvos valstybei, o ne tik tenkino savo poreikius. Žiūrint per Lietuvos šimto metų pjūvį, jis man atrodo viena stipriausių figūrų. Tokių žmonių Lietuvoje dabar trūksta. Man atrodo, kad nedažnas šiandieninis verslininkas galvoja taip, kaip kad galvojo P.Vileišis.
Žinoma, yra ir daugiau iškilių asmenybių. Tarkim, Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis, kuris taip pat balansavo tarp savo verslo ir valstybės.
Man patinka daugiakrypčiai, ne viena vaga einantys žmonės. Man patinka universalumas arba, kaip madinga sakyti, tarpdiscipliniškumas. Tokie žmonės visuomet buvo ir yra didelė vertybė.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti.
– Su tomis asmenybėmis, su kuriomis norėjau, jau papietavau. Man visuomet svarbūs jauni žmonės, su kuriais įdomu pakalbėti apie tai, kaip jie mato dabartį ir ateitį.
Man visuomet įspūdį darė prezidentas Valdas Adamkus. Mes nuolat pietaudavome drauge, aptardavome politines aktualijas, ekonomiką. Man imponavo tai, kad jis turi laisvo pasaulio, Vakarų pasaulio patirties. Lietuvoje labai daug sovietmečio sužalotų žmonių, kartais esame to ankstesnio mąstymo įkaitai.
Daug įdomių žmonių yra ir akademiniame pasaulyje. Mane traukia profesionalai, kurie savo srityje yra daug pasiekę. Yra daug įdomių žmonių, ko nepasakyčiau apie mūsų politikos pasaulį, jame susiduriu su idėjų stoka, savanaudiškumu, ribotumu.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina.
– Kai buvome jauni, studentai, didžiausią įspūdį darydavo „Hiperbolė“. Daug yra tekę bendrauti ir net groti su kompozitoriumi Gintautu Abariumi, jis sukūrė daug gerų dainų. Tai buvo labai stipri asmenybė.
Dabar mums šioje srityje labai trūksta profesionalumo. Reikia ugdyti talentus, kad jie užstrigtų Lietuvoje. Kultūra – viena iš vizitinių valstybės kortelių, mat ji ugdo visapusiškus žmones. Juk ketvirtoji pramoninė revoliucija pasiglemš rutininius darbus, o meniškoji, kūrybiškoji žmogaus pusė turės būti labai stipri, ateityje kūrybingiems žmonės bus kur kas lengviau įsitvirtinti.
Esu dukart baigęs muzikos mokyklą. Muzika neatsiejama nuo mano gyvenimo.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė.
– Man patinka lietuviški drabužiai, tarkim, „Audimo“ slidinėjimo ir šiaip sporto kostiumai tikrai kokybiški. Mėgstu lietuvišką maistą, taip pat alų, labiau nišinį. Gardūs „Rūtos“ saldainiai. Neblogi lietuviški baldai, mano virtuvė – lietuviška. Geri ir trikotažo gaminiai.
Ir lietuviški butai – labai geri.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas.
– Užaugau Žemaitijoje, močiutė visuomet darydavo kraujinius vėdarus. Tai buvo pats mėgstamiausias mano patiekalas, iki šiol jį mėgstu. Tik aš visada maniau, kad vėdarai būna tik kraujiniai.
Kai aštuoniolikos atvažiavau į Vilnių, su grupės draugu nuėjome pavalgyti lietuviškų patiekalų. Užsisakėme vėdarų. Man atnešė žarną, prikimštą bulvių. Klausiu: kas čia? Draugas sako, kad vėdarai. Kaip vėdarai? Tokių juk nebūna. Mano bičiulis buvo dzūkas ir valgė tik bulvinius, o apie kraujinius nebuvo nieko girdėjęs. Tačiau nuo to karto bulviniai vėdarai tapo vienu skaniausių man patiekalų.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Pats gražiausias ir vienas pirmųjų – „mama“, taip pat gražus – „myliu“. Man patinka „labas“, kas reiškia ir „geras“. Kai sveikindamiesi sakome „labas“, juk kitam linkime gero. Vienas svarbiausių ir dažniausių mano žodyne – „kūrėjas“. Gražus žodis „namai“.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Lietuvio bruožas, kuris man labai imponuoja, yra darbštumas – darbštumas plačiąja prasme. Juk iki šiol mes vartojame net tokį palyginimą, kaip „darbštus kaip bitė“. Darbštumas apima ir kūrybingumą, išradingumą, sumanumą, pastangas. Juk žmogus, norėdamas ką nors sukurti, įgyvendinti savo idėją turi tikrai įdėti labai nemažai darbo. Aplink mus labai daug kūrybingų žmonių, tik klausimas, ar visi jie geba įgyvendinti savo idėjas, ar turi žinių kaip tai padaryti. Šiandien, aišku, turėtume kelti ir kitą klausimą – ar mes skatiname žmogų būti kūrybingą ir darbštų.
Nuoširdumas. Manau, kad lietuviai iki šiol yra atviresni ir nuoširdesni nei daugelio Vakarų kultūros žmonių. Mes labai nuoširdžiai atveriame savo namų duris net ir mažai pažįstamiems žmonėms (ko daugelio kitų kultūrų žmonės nedaro). Lietuviui tai simbolizuoja svetingumą, kurį mes iki šiol daugelis esame išsaugoję kaip tėvų skiepytą vertybę. Lietuviai yra linkę pasitikėti žmonėmis, atsiverti, išsipasakoti. Iki šiol mums labai svarbus nuoširdus bendravimas, kaip būdas išreikšti save, atsiverti ir dalintis savo mintimis ir jausmais, kad būtum suprastas.
Šeimos ir šeimos tradicijų puoselėjimas. Šeima ir jos tradicijos mums labai labai svarbios. Tai nuostabus bruožas, kurs būdingas daugeliui lietuvių ir kuris yra daugelio mūsų vertybių pamatas. Kai dalinamės savo prisiminimais, tai pirmiausia juos siejame su atsiminimais apie tradicines šeimos šventes, ritualus. Tai mums visiems sukelia pozityvių emocijų, kurių mums visiems taip trūksta. Aš matau, kaip jaunimas, kuris kažkuriame amžiaus tarpsnyje išgyvenęs vadinamąjį protesto laikotarpį ir bandęs viską neigti, vėliau grįžta prie savo tėvų puoselėtų tradicijų, kuria savo šeimos tradicijas ir ritualus.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė.
– Tai žemaitiška patarlė. Kon dara, veizėk gala. Lietuviškai tai būtų: ką darai, žiūrėk, kuo baigsis. Žodžiu, visuomet reikia strateguoti.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Tai mano kraštas, mano šaknys, mano kalba, mano širdis. Nežinau, kaip čia gyvens nauja karta, bet aš priklausau tai kartai, kuriai tėvynė ir šaknys reiškia labai daug. Tai šalis, su kuria esu suaugęs.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Pirmas palinkėjimas – kad Lietuva išliktų valstybe su savo istorija, kultūra, šaknimis. Linkiu, kad lietuviai būtų šiuolaikiški, stiprūs, globalūs, bet drauge išlaikytų savo identitetą. Linkiu, kad jaunimas nepamestų savo šaknų. Juk tuo mes esame išskirtiniai ir įdomūs. Linkiu, kad būtume savo šalies ambasadoriai.
