Tokį biudžetą priėmę valstiečiai didžiavosi. Net kai kurie opoziciniai konservatoriai šįsyk buvo nuosaikesni – esą biudžetas nėra jau toks blogas. Vis dėlto bene tiksliausiai jį apibūdino Seimo narė ekonomistė A.Maldeikienė: „Toks, kaip visada. Iš vidurinio sluoksnio atima ir apačioms atiduoda.“
Nuo kitų metų 30 eurų padidės pensijos, o keliomis dešimtimis daugiau uždirbs ugniagesiai, pasieniečiai, policininkai, nors ir ne visi. Kelis ar keliolika papildomų eurų kas mėnesį gaus ir mažiausiai uždirbantys valstybės tarnautojai, nors aukštesnių pareigūnų algos pakils keliomis dešimtimis eurų.
Žadama, kad nuo gegužės penktadaliu kils medikų atlyginimai. Neblogai? Bet kaimyninė Latvija kažkaip sugebėjo algą medikams jau nuo kitų metų padidinti 73–80 proc. Mūsų mokytojams teks palūkėti rugsėjo, kol bus pridėti vidutiniškai 65 eurai (atskaičius mokesčius).
Tik ar galėtų būti kitaip? Ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai auga eksportas ir (bent kol kas) vidaus vartojimas, o valstybė gauna vis daugiau pajamų, būtų kone nusikalstama nedidinti biudžetininkų atlyginimų ar pensijų.
Taip darytų bet kuri valdžioje esanti partija.
Vis dėlto, kaip rodo patirtis, ekonomika gyvena ciklais, todėl anksčiau ar vėliau laukiamas nuosmukis ar bent jau sąstingis. Kad jam būtų tinkamai pasirengta, reikia ne tik valstybės rezervo. Būtinos ir tikros reformos, kurios kaip įmanoma labiau augintų biudžeto pajamas net sudėtingesniais laikais.
Tai nebūtinai progresiniai mokesčiai, kurie, turint galvoje beribes „Sodros“ įmokas ir ribotas išmokas, jau egzistuoja. Ir nebūtinai visuotinis nekilnojamojo turto ar automobilių mokestis, kuris labiausiai kirstų per mažiau pasiturinčiųjų kišenes.
Būtų idealu, jei valdžia sugebėtų sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui, sumažinti milžinišką darbo jėgos, ypač daugiau nei vidutiniškai uždirbančių žmonių, apmokestinimą.
Trumpuoju laikotarpiu valstybės pajamos gal ir neaugtų, bet ilgainiui nauda būtų dešimteriopa dėl didesnio vartojimo ar aukštesnio verslumo lygio. Panašiai nuo kitų metų elgsis latviai ar estai, nusprendę susitaikyti su deficitiniais biudžetais mainais į mokestinę naudą žmonėms.
Negalima sakyti, kad valstiečiai nieko panašaus nebando daryti. Pavyzdžiui, nuo 2018-ųjų žemdirbiai bus pradėti pamažu prilyginti kitiems piliečiams – dukart augs jų „Sodrai“ mokamų įmokų lubos, nors jos bus skaičiuojamos tik nuo pusės pajamų.
Smulkieji verslininkai ir ūkininkai vienus metus nuo veiklos pradžios galės išvis nemokėti „Sodrai“, o tai nemenka paskata.
Bet vargu ar tai galima pavadinti reformomis. O kai kurie kiti valdančiųjų sprendimai, įsigaliosiantys kartu su biudžetu, išvis ginčytini. Pavyzdžiui, 30 eurų vaiko pinigų kas mėnesį yra nemažai, tik vargingesnės šeimos nieko neišloš, nes tą pačią sumą susigrąžindavo pritaikius papildomą NPD, kuris bus panaikintas.
Dar keistesnė tvarka laukia mažiau nei MMA darbuotojams mokančių verslininkų, kurie turės įmokas „Sodrai“ skaičiuoti nuo visos MMA. Kitaip tariant, nuo „oro pinigų“, kurių realiai niekas negauna.
Galbūt valymo įmonių vadovai, kalbantys apie masinius atleidimus, ir pernelyg gąsdina, su problemomis jie tikrai susidurs. Kaip ir kitos įmonės, kuriose yra pusiniai ar ketvirtiniai etatai.
Valdantieji tikino taip siekiantys ištraukti verslą iš šešėlio, tačiau rezultatas gali būti priešingas – apsimokės tą pačią sumą valytojai sumokėti vokelyje.
Kai Seimas didele balsų dauguma palaimino biudžetą, premjeras S.Skvernelis jautėsi kaip ant sparnų ir kalbėjo apie tai, kad turėdama tokį užnugarį Vyriausybė ateityje imsis dar rimtesnių reformų.
Vyriausybės vadovas jau anksčiau užsiminė, kad 2018-ųjų biudžetas skirtas pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių padėčiai gerinti, o jau 2019-aisiais bus prisiminta ir vidurinė klasė.
Šitokie norai ir ketinimai pagirtini, tačiau su sąlyga, kad būsimos permainos nebūtų panašios į dabartinius pokyčius, parengtos ir apsvarstytos ne pakniopstomis.
O reformos būtinos vien dėl to, kad, nepaisant valdančiųjų kalbų apie viešųjų finansų perteklių, pats valstybės biudžetas ir kitąmet tebeliks deficitinis: planuojamos pajamos – 9,071 mlrd. eurų (tiesa, atsižvelgiant į santūrias prognozes, jos greičiausiai bus viršytos), išlaidos – 9,558 mlrd. eurų.
Pastaroji suma – įskaičius beveik 2,304 mlrd. eurų ES paramos. O juk po 2020-ųjų šis pinigų šaltinis, kaip prognozuojama, turėtų gerokai nusekti. Kad neištiktų šokas, pamatus, matyt, būtina buvo pakloti jau šįmet.
Tačiau 2018-ųjų biudžete ir su juo įsigaliosiančiuose įstatymuose nėra jokių užuominų apie tai, kaip valstybė gyvens po keleto metų. Kitaip tariant, trūksta vizijos ir strategijos.
