– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Mano tėvai yra iš Žemaitijos. Tėtis kilęs iš Tauragės krašto, o mama iš Darbėnų. Tėvai Klaipėdoje įsikūrė gana anksti, čia sukūrė šeimą ir aš pats gimiau Klaipėdoje.
Klaipėda man reiškia labai daug ir tos brangiausios vietos, jos dažniausiai susijusios su vandeniu. Arba tai yra Kuršių marios, arba jūra, nors ir banalu. Aš labai mėgstu ir Danės upę, prie jos pasėdėti. Taip pat man patinka skulptūrų parkas, ten netoliese kažkada buvo šachmatų klubas, aš ten praleisdavau daug laiko, dalyvaudavau šachmatų turnyruose.
Dar patinka miškas, parkas, esantis netoli mano tėvų namų. Ten per fizinio lavinimo pamokas bėgiodavome krosus, buvo atrakcionai, kurie man paauglystėje labai patiko.
Aš ir dabar, grįžęs į Klaipėdą, kartais be jokio tikslo apeinu tas vietas.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Tai nebuvo kažkoks vienetinis įvykis. Pamenu, nepaprastai mėgdavau vaisinius ledus po 6 kapeikas. Jų, toli gražu, būdavo ne visada.
Jie buvo patys pigiausi, todėl jų galėdavau nusipirkti labai daug už tuos 20 ar 30 kapeikų, kiek duodavo tėvai. Aš labai laukdavau, kol jų atveš, o kai pasklisdavo gandas, kad atvežė ledų po 6 kapeikas, jau žinodavau, kad turėsiu smagią puotą.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Ko gero, tai yra Joninės, nes ji man yra paslaptingiausia ir yra susijusi su mūsų pagonišku paveldu, turi labai senas ištakas. Ta paslaptis, kuri yra susijusi su Joniniu naktimi, ji visada gyva, o ten, kur paslaptis, visada įdomu. Gal iš tikrųjų yra tas paparčio žiedas?
Dar ši šventė smagi, kad ji yra vasarą. Tada dvigubai smagiau.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Negaliu išsirinkti, todėl įvardinsiu daugiau. Pirmoji – Parnidžio kopa, tiksliau, tas vaizdas į Pietų pusę. Antroji – Kernavės piliakalnis su vaizdu į Nerį, trečioji – Merkinės piliakalnis bei Pučkorių atodanga Vilniuje.
Kaip taisyklė – visos susijusios su gamta. Manau, kad Lietuva ir yra gražiausia tiek savo gamta, tiek žmonėmis. Daugiausia man norisi nuvažiuoti į tą vieną ar kitą vietą ne dėl kažkokių kitokių priežasčių, o dar kartą atsistoti į tą gražią vietą ir pabūti joje.
– Geriausias Lietuvos miestas yra..?
– Negaliu būti objektyvus. Jei gyvenu Vilniuje jau 30 metų ir nenoriu iš čia niekur trauktis, tai reiškia tai man yra pats geriausias Lietuvos miestas.
Galbūt ir pasvarstau kartais apie Klaipėdą, tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Bėgant laikui trūkinėja ryšiai ir tu kartais nebesijauti taip, kaip jauteisi 16-kos, kai turėjai daug draugų toje vietoje, kurioje gyvenai, daugybę įpročių. Dabar, kai nuvažiuoju, jau pajuntu tą jausmą, kad nors ir esu laukiamas čia, vis dėlto esu tik svečias.
– Koks jūsų mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Tai yra Jonas Basanavičius. Jeigu ne J.Basanavičius, šandien gal kalbėtume kita kalba, gyventumėme kitokioje valstybėje ir švęstumėme kitokias šventes.
O iš senesnių laikų – Mikalojus Radvila Juodasis. Iš tiesų, esu susidomėjęs ir įsimylėjęs istoriją, na, gal kiek ir paskendęs 16 amžiuje.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti?
– Taip jau lėmė likimas, kad su Arvydu Saboniu aš nesu pažįstamas ir niekada nespaudžiau jam rankos. Jis – mano kartos žmogus, mano kartos simbolis, mano „dievukas“, krepšinio simbolis.
Tai jau tikrai ne apie ekonomiką kalbėtumėme. Kalbėtume apie tai, kad jis buvo geriausias pasaulio žaidėjas ir sukurtas Dievo krepšiniui. Prisimintumėm senus laikus, rungtynes, kokius jis triukus išdarinėjo krepšinio aikštelėje.
Man įdomiausia būtų su juo kalbėtis apie krepšinį, o ar jam būtų įdomu su manimi kalbėti apie ekonomiką, aš labai abejoju.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Žinot, yra viena lietuviška daina, kurią aš labai mėgstu, bet nežinau kas yra jos atlikėjas ir nežinau, kaip ją surasti. Toks keistas dalykas. Daina yra apie meilę. Ji, kokių 10-15-kos metų senumo ir ją dainuoja man nežinoma dainininkė. Šiuo metu jos negroja per radijo stotis.
Dar man labai patinka Marijono Mikutavičiaus kūryba, mėgstu ir kietesnę muziką. Taip pat, Saulių Prūsaitį su savo grupe.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Tai lietuviškas sūris. Manau, kad tai būtų pelėsinis sūris, bet konkrečios įmonės gaminio pamėgęs neturiu. Lietuviški sūriai niekuo neblogesni už importinius, o gal dar ir geresni.
– Koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Tai šaltibarščiai.
Juos galiu valgyti tiek žiemą, tiek vasarą. Labai dažnai restoranuose klausiu, ar neturi šaltibarščių, o jie man sako: „Žiūrėkit, gi parašyta, kad čia sezono metu tik tiekiama.“ Galiu juos valgyti ir gruodį, kai lauke spaudžia 30 šalčio.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– „Mama“, „ačiū“, „meilė“, „tėvynė“ ir „Lietuva“.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Lietuviai yra labai išradingi žmonės ir labai nuoseklūs, bet gali būti labai pavydūs.
– Kokia lietuviška patarlė jums patinka labiausiai?
– Aš patarlę esu susigalvojęs pats, savo kūrybos, o gal kažkas ir buvo jau sugalvojęs, bet pagalvojau, kad tai priklauso man.
Mano patarlė – „Nelipk per kitų galvas, lipk per savąją“. Norima pasakyti, kad savo sėkmės negalima kurti ant kitų nelaimių, o reikia stengtis įveikti save, savo silpnybes ir būti geresniu, o tų pačių dalykų pasiekti nepakenkiant kitiems.
Pats stengiuosi nedaryti blogų dalykų kitiems, nes nenorėčiau, kad ir jie man juos darytų.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Apie tai galiu kalbėti labai ilgai, bet atsakysiu taip, kad myliu Lietuvą, nes ji yra Lietuva ir nieko kito mylėti aš nenoriu.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai šimtmečio proga?
– Išlaikykime dvasios tvirtybę ir optimizmą, tikėjimą, kad Lietuva gyvuos per amžius.
Manau, kad tai labai svarbu, nes jeigu šiandien yra blogai, reikia tikėtis, kad rytoj bus geriau ir neiti lengviausiu keliu arba mėginti paneigti Lietuvą, parodant jai nugarą, o tiesiog pamėginti parodyti stiprybę, likti joje ir prisidėti prie Lietuvos kūrimo.
