„Grigeo“ prezidentas 56-erių Gintautas Pangonis įsitikinęs, kad verslas turi ne tik gauti, bet ir duoti. „Tai mažiausia, ką mes galime padaryti dėl savo bendruomenės“, – interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė G.Pangonis.
– Kur yra jūsų šaknys? Kur gimėte ir augote?
– Gimiau Alytaus rajone, Krikštonių kaime. Ten ir mano senelių, ir prosenelių gyventa. Ten mano šaknys, ten gimiau, ten ir užaugau.
Gyvenome vienkiemyje, ant senelio žemės. Prieškariu jis turėjo apie 40 ha žemės, vėliau buvo ištremtas į Sibirą, nes buvo turtingas ūkininkas. Tais laikais prie žemės dirbo visa šeima. Buvo 6 vaikai ir visi tą žemę dirbo.
Vėliau senelio sodyba buvo konfiskuota ir atiduota kolūkiui. Iš senelio tvarto buvo atitvertas kampas, ten mes ir gyvenome.
Kai ėjau į kokią ketvirtą klasę, tuos namus numelioravo, o mus perkėlė į gyvenvietę. Ten pasistatėme namą.
Ėjau į Krokialaukio mokyklą, ten baigiau 8 klases. Todėl galiu sakyti, kad taip ir neturiu vidurinės baigimo atestato, nes po 8 klasių įstojau į Kauno politechnikumą, po to – į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijų universitetas). Taigi turiu politechnikumo atestatą, ir instituto diplomą, o brandos atestato – ne.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Iš vaikystės atsinešiau gerus prisiminimus. Augome keturi broliai, susibėgdavome su kaimynų vaikais, įvairių žaidimų prasimanydavome.
Bet kaime visada daug darbo. Vaikystėje galvodavau, kodėl mus tėtis prie darbo taip spaudžia. Atrodė, kad kiti vaikai turi daugiau laisvo laiko. Tik po to supratau, kad tėtis buvo teisus. Dabar visi keturi broliai normaliai gyvename, o tų, kurie turėjo daug laisvo laiko ir nenorėjo daug dirbti gyvenimas, deja, kitaip susiklostė.
Mūsų tėvai nebuvo pasiturintys, abu dirbo kolūkyje, neužėmė jokių pareigų. Tačiau tėtis dirbdavo su arkliais. Didžiausias malonumas mums būdavo, kai liepdavo arklius į ganyklą išvesti. Iš kiemo išjodavome gražiai, tvarkingai, o paskui pradėdavome lenktyniauti.
Nors anuomet buvo leidžiama laikyti tik vieną karvę, laikėme dvi tris. Buvome didelė šeima, todėl reikėjo kažkaip prasimanyti. O šieno duodavo tik vienai karvei, tai reikėdavo šienauti pakriaušes.
Prisimenu, pareini iš šokių (kaime šokiai užtrukdavo iki paryčių), tik užmerki akis ir jau girdi – tėtis dalgį plaka. Vadinasi, tuoj pakels ir su rasa reikės eiti šienauti. Bet po to leisdavo miegoti nors ir iki vakaro.
– O kokia jums smagiausia lietuviška šventė ir kodėl?
– Mėgstu šventes, bet pačios smagiausios šventės – Kūčios ir Kalėdos. Nors anuomet būdavo draudžiama jas švęsti, bet tėtis to nepaisė. Jis buvo 11 metų atsėdėjęs lageryje. Nuteistas už tai, kad jo pavardė buvo įtraukta į partizanų sąrašus. Todėl pamenu, kaip susirinkę pas tėtį į sodybą jo broliai traukdavo ir partizanų dainas. Sakydavo: „Mes už tai jau atsėdėjome.“
Šventėme pagal visas tradicijas: ant stalo būdavo dedamas šienas, užtiesiama staltiesė ir didžiulis šieno maišas dar būdavo po stalu. Pavalgę ten eidavome dūkti.
Dabar Kalėdos yra mūsų šeimos šventė. Turiu tris sūnus, dvi anūkes. Susirenkame ir pas mus švenčiame. O su broliais susirenkame kitu laiku – arba per Naujuosius, arba tarpušvenčiu. Tai nutinka beveik kiekvienais metais.
– Kokia jums gražiausia ir mėgstamiausia Lietuvos vieta? Kodėl ji?
– Yra daug gražių vietų, bet kai turiu laisvo laiko, vykstu į pajūrį. Man gražiausia Nida, Kuršių Nerija, jūra. Nuvažiuoji, pasivaikštai, atsipalaiduoji. Tai jau tapo šeimos tradicija.
– Kuris Lietuvos miestas jums labiausiai patinka?
– Gyvenimas šiek tiek pamėtė po miestus. Beveik devynerius metus mokiausi Kaune. Tuomet sakiau, kad tai yra gražiausias miestas. Po to beveik dešimtmetį dirbau Marijampolėje (anuometiniame Kapsuke). Tai tikrai šaunus miestas. Tokie mažesni miestai turi didelių privalumų – gali per pusvalandį pėsčiomis pereiti.
Po studijų baigimo dirbau ryšių inžinieriumi telekomunikacijų srityje. Laikui bėgant tapau Marijampolės ryšių susivienijimo direktoriumi. Susivienijimui priklausė paštas, telefonas, telegrafas. Tapau Suvalkijos zonos direktoriumi. 1994 m. atvažiavau į Vilnių. Taigi dabar galiu sakyti, kad gražiausias ir geriausias miestas yra Vilnius. Nes juk viską atiduodi tam miestui, kuriame gyveni. Gražiausias Vilniaus kampelis yra Senamiestis. Turime kur pasivaikščioti ir ką svečiams parodyti.
– Koks yra jūsų mėgstamiausias istorijos veikėjas?
– Čia padėčiau didelį klaustuką, nes jų yra išties daug. Bet man labiausiai imponuoja valdovai, kurie yra daug nuveikę dėl Lietuvos. Tai Vytautas Didysis, kuris buvo ir geras politikas. Vėlesniame laikotarpyje laurus atiduočiau Jonui Basanavičiui – atgimimo, valstybės kūrimo tėvui.
– Su kuria Lietuvos asmenybe jūs norėtumėte papietauti? Ir apie ką kalbėtumėte?
– Norėčiau papietauti su Vytautu Landsbergiu, o jeigu pasisektų – ir su Valdu Adamkumi. Tai žmonės, kurie nemažai nuveikė dėl Lietuvos. Teko su jais būti ne viename priėmime, kalbėtis, bet dabar ramiai prisėdus būtų galima apie daug ką pasišnekėti.
Norėčiau pasikalbėti apie Lietuvą, apie gyvenimą – ką padarėme, ką galime geriau padaryti.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Mėgstu lietuviškas lyriškas dainas. Daug atlikėjų mielai klausau – ir Stasį Povilaitį, ir Andrių Mamontovą. Bet vienas iš tų, kurio dainos gerai skamba, yra Vytautas Šiškauskas. Man ypač patinka jo daina „Nebelinksmas mūsų kaimas“. Ji primena vaikyste, jaunystę. Juk šventės kaime tokios ir būdavo, kaip šioje dainoje dainuojama – kaimynai vieni kitus pažinodavo ir jeigu švęsdavo, tai kartu.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Yra daug gerų lietuviškų prekių, bet šįkart būsiu neoriginalus. Parašykite, kad tai „Gritė“. Kai skelbia mūsų šūkis, gerai, kai jos yra (juokiasi).
– Koks Jums yra skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Nesu išrankus, bet kai devynerius metus pragyvenau studentų bendrabutyje, tai iki šiol greitai valgau. Mat buvo tokia taisyklė: kas paskutinis, tas indus plauna. Nesu išrankus, mėgstu viską, bet nuo vaikystės išliko meilė virtų bulvių cepelinams. Antrąją vietą atiduočiau kugeliui. Mama iškepdavo krosnyje, sudėdavo į didelį indą ir karštoje kaimiškoje orkaitėje laikydavo.
– Gal galite išvardinti penkis gražiausius lietuviškus žodžius?
– Tai būtų Lietuva, mama, labas, ačiū, myliu.
– Galite išvardinti tris lietuviams būdingus charakterio bruožus?
– Nemanau, kad mes esame kažkokie išskirtiniai, esame kaip visi europiečiai. Tačiau esame atkaklūs, ryžtingi, užsispyrę. Bent jau apie tuos žmones, su kuriais dirbu, galiu tai pasakyti. Jie turi gerų idėjų, kurias ryžtingai gina, siekia jas įgyvendinti.
– Kokia mėgstamiausia jūsų lietuviška patarlė?
– Ne šventieji puodus lipdo. Šią patarlę dažnai kartoju ir savo darbuotojams. Mes patys turime nusilipdyti tą puodą, o ne šventieji.
– Jūs mylite Lietuvą nes...
– Nes aš čia gimiau, čia užaugau, čia mano tėvynė, šeima, tėvai ir proseneliai. Lietuvoje gera gyventi. Bet kad būtų gera gyventi, reikia tą gerovę susikurti. Ir ar tu geriau, ar blogiau gyveni, į viską reikia žvelgti pozityviai.
– Ko galėtumėte palinkėti Lietuvai ir lietuviams artėjančio 100-mečio proga?
– Linkėčiau, kad pozityviau žiūrėtume į aplink mus vykstančius reiškinius. Mes tikrai padarėme didelę pažangą ir tikiu, kad ir ateityje neatsiliksime nuo Vakarų. Kviečiu ir linkiu visiems – ir verslininkams, ir politikams, ir visiems žmonėms, kurie gyvena Lietuvoje – ta linkme dirbti ir siekti užsibrėžtų tikslų.
