Paslaptingo programuotojo S.Nakamoto 2009 metais į pasaulį paleista kriptovaliuta daugeliui apsuko galvą. Bitkoinas ir kai kurios kitos virtualios valiutos nuo praėjusių metų pradžios pabrango tūkstančiais procentų.
Kriptovaliutų bendros rinkos vertė buvo persiropštusi per sunkiai protu suvokiamą pusės trilijono eurų ribą. Tiesa, gana greitai – vos per savaitę – krito iki šiek tiek daugiau nei 400 milijardų, o dabar jau ropščiasi 600 mlrd. eurų link. Skaičiai – įspūdingi, tačiau kursų svyravimai – irgi. Niekam nebekelia nuostabos, jei vieną dieną bitkoinas kainuoja 14 tūkst. eurų, kitą – 11 tūkst., arba atvirkščiai.
Nuošalyje nuo kriptovaliutų neketina likti ir lietuviai. Yra jų „kasimu“ (taip vadinamas procesas, kai kompiuteriais sprendžiamos atitinkamos užduotys ir kuriami nauji virtualių valiutų vienetai) užsiimančių bendrovių, yra ir tokių, kurios jau išplatino savas valiutas už milijonus eurų.
Šios valiutos – niekieno nereguliuojamos, jos leidžiamos naudojant decentralizuotą „blockchain“ technologiją. Kas lėmė, kad dalis žmonių pradėjo nebepasitikėti doleriais, eurais ar Japonijos jenomis ir renkasi pinigus, kuriems valstybės ar centriniai bankai negali daryti jokios įtakos?
Anot teisinėmis kriptovaliutų verslo konsultacijomis užsiimančio buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko M.Kaseliausko, per keletą dešimtmečių susiformavo vadinamoji tinklo – interneto – karta, kuri jaučiasi gyvenanti globaliame pasaulyje ir galinti išsiversti be valiutų, kurios priklausomos nuo politikų ar jų užgaidų.
Panašiai aiškina ir kiti virtualių pinigų entuziastai. Girdėti prognozių, kad jau netrukus bitkoinas pabrangs iki 100 tūkst. dolerių, jam įkandin pūsis ir kitos kriptovaliutos.
Bet iš kitos pusės aidi įspėjimai, kad visa tai tėra milžiniškas ir gražiai blizgantis muilo burbulas, skirtas prie kompiuterių priaugusiai visuomenės daliai. Apie spekuliacijas ir jų keliamą pavojų kalba ir didžiųjų pasaulio bankų vadovai. O rimti investuotojai pusiau rimtai aiškina, kad neverta prasidėti su tuo, apie ką savo nuomonę jau turi net taksistai.
Tiesa galbūt yra kažkur per vidurį. Juk virtualių valiutų vertei apibūdinti iki šiol pasitelkiami doleriai ar eurai. Be to, įspėjimai apie tai, kad kriptovaliutos naudingos nusikalstamoms grupuotėms, irgi nėra laužti iš piršto: atsekti jų kelią galima, bet nustatyti galutinius gavėjus ir jų kompiuterius kur kas sudėtingiau.
Net didžiausi entuziastai neslepia, kad didžioji dalis – gal net 90 procentų – virtualių valiutų yra šnipštas, iš kurio apsukrūs veikėjai tiesiog siekia pasipelnyti.
M.Kaseliauskas neatmeta, kad ir Lietuvoje bus atvejų, kai apgauti investuotojai kreipsis į teismus. Tik, kitaip nei indėliai bankuose, šios investicijos nėra apdraustos.
Bene svarbiausia kriptovaliutų savybė yra ta, kad jos paremtos ne auksu, ne pinigais, ne kurios nors valstybės ar centrinio banko politika, o tiesiog tikėjimu ir pasitikėjimu. Tačiau kai kalbama apie finansus, ypač apie milijardus eurų, to akivaizdžiai per maža.
Pavyzdžiui, daugelis pirmųjų bitkoinų (jų dabar yra „iškasta“ apie 16,8 milijono, o iš viso pagal programos kodą gali būti tik 21 mln.) savininkų jau seniai tapo multimilijonieriais (skaičiuojant eurais ar doleriais). Įsivaizduokime, kad keliems iš jų neišlaikys nervai ir jie nuspręs savo bitkoinus iškeisti į realius pinigus.
Prasidėjus tokiam išpardavimui griūtis gali būti neišvengiama.
Vis dėlto nurašyti šio reiškinio vien kaip burbulo, net jeigu jis ir smarkiai subliūkš, jau nebeįmanoma. Juk net kai kurios valstybės ketina leisti savo kriptovaliutas ar bent vadinamuosius žetonus, kurie jų savininkams suteiktų vienokių ar kitokių privilegijų.
Antai Estija mąsto apie savo estkoiną, kurį virtualioje erdvėje naudotų šios šalies elektroninę pilietybę turintys žmonės.
Apie atsiskaitymų, paremtų „blockchain“ technologija, sistemas jau užsimena ir didžiausi pasaulio bankai, finansų korporacijos.
Nors virtualių valiutų nereikia spausdinti kaip popierinių pinigų ar kalti kaip monetų, gamtai ir jos ištekliams jos daro ne ką menkesnės žalos.
Mat kiekviena kriptovaliuta turi savo algoritmą, kuriame numatyta, kiek jos vienetų gali būti iš viso.
Kuo daugiau jų atsiranda, tuo sunkiau „iškasti“ naujų, nes tam reikia galybės kompiuterių, o jiems – elektros energijos. Jos kiekiai – įspūdingi: apskaičiuota, kad šįmet vien bitkoinų kasybai prireiks daugiau elektros, nei per metus suvartoja tokios ne pačios mažiausios šalys kaip Marokas ar Airija.
Kad ir kaip būtų, šios upės užtvenkti nebeįmanoma, nors ji gali pavirsti ir kriokliu, ir siauru upeliu. Tik kiekviena valstybė (Lietuva – ne išimtis) turėtų jei ne priimti įstatymus, tai bent nurodyti aiškias gaires, kaip vertina šį XXI amžiaus reiškinį, kas ir už ką yra atsakingas, kaip bus elgiamasi su nesąžiningais kriptovaliutų leidėjais.
Juk daugelis investuotojų už jas moka tikrais pinigais, kurie gali atsidurti kitame pasaulio gale ar kitoje gatvėje esančių apsukruolių kišenėse.
