Ir jau mažai kas beprisimena, kaip Lietuva švęsdavo Naujuosius, šaudant „Sovetskoje šampanskoje“ butelių kamščiams (kitokio šampano nebuvo, o juk ir to ne visada tegalėjai nusipirkti), dūžtant išgertiems buteliams į „Paveikslų galerijos“ sienas ir kažkur skambant Kremliaus kurantų varpams, kaip po to visi skubėdavo namo žiūrėti iš Maskvos retransliuojamą „Žydrąjį žiburėlį“ – išskirtinę šventinę laidą, kur galėjai pamatyti ir paklausyti daug to meto įžymybių ir Vakarų pasaulio atlikėjų muzikos.
Bet grįžkime į dabartį. Palydėjome 2017-uosius ir įžengėme į Lietuvai reikšmingus 2018-uosius. Šiais metais vasario 16-oji bus išskirtinė – švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų. Daug tai ar mažai?
Kai užduodi sau tokį klausimą, prisimena amerikiečių astronauto Neilo Armstrongo žodžiai, kuriuos jis ištarė palietęs kojomis Mėnulio paviršių (beje, kitų metų liepą minėsime šio įvykio 50-metį): „That's one small step for (a) man, one giant leap for mankind“, kuriuos galima išversti taip: „Žmogui tai vienas žingsnelis, bet žmonijai – milžiniškas šuolis“.
Kai pagalvoji apie mūsų valstybei tekusius išbandymus nuo pat karaliaus Mindaugo laikų, supranti, kad Lietuvai šis 100 metų laikotarpis – irgi milžiniškas šuolis, prilygstantis tikram stebuklui, juo labiau, kad lygiai pusę to laiko teko praleisti „tautų kalėjime“.
Tarsi feniksas iš pelenų 1918-aisiais atgimusi Tėvynė, pakartojusi šį stebuklą 1990-aisiais, kvietė žmones kurti savo ateitį, paėmus „arklą, knygą, lyrą“, kibti į darbą protėvių krauju aplaistytoje žemėje, vildamasi, kad „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius“ lydės, bet, deja, viskas pakrypo tragiška linkme.
Kokia šiandien būtų Lietuva, jei ne tie 50 kalėjime praleistų metų? Ar dažnai apie tai susimąstome? Keista, bet kai kurie vyresnės kartos žmonės, net ir lietuviai, jaučia nostalgiją aniems „geriems laikams“, suplakdami krūvon, supainiodami dvi sąvokas: gyvenimo laisvėje privalumus su nerūpestingos vaikystės ir ankstyvosios jaunystės džiaugsmais ir lūkesčiais.
Tuo tarpu Rusijos gyventojų, kurie gailisi, kad sugriuvo SSRS, kiekvienais metais vis daugėja, konstatuoja Karelijos portalas „gubdaily.ru“. Dabar tokių yra 58 procentai. Tokią informaciją agentūrai „Interfaks“ pateikė Rusijos nevalstybinė tyrimų organizacija „Levados centras“, atliekanti viešosios nuomonės apklausas, sociologinius ir rinkodaros tyrimus. Atliekant tyrimą buvo apklausta 1600 vyresnių kaip 18 metų žmonių 137-iuose miestuose ir gyvenvietėse 48-iuose Rusijos regionuose. 25 proc. apklaustųjų pareiškė nesigailį, kad žlugo Sovietų Sąjunga, o 16 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Тie, kas gailisi, yra susikrimtę dėl to, kad „sugriauta vieninga ekonominė sistema“ (54 proc.), „žmonės prarado priklausymo didžiajai valstybei jausmą“ (36 proc.), „išaugo savitarpio nepasitikėjimas, atšiaurumas (34 proc.), „irsta ryšiai su giminaičiais, draugais (26 proc.), „prarastas jausmas, kad tu visur „kaip namie“ (25 proc.), „sunku pasidarė laisvai keliauti, vykti atostogauti“ (15 proc.).
Daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų (52 proc.) yra įsitikinę, kad SSRS griūties buvo galima išvengti. Mes nusprendėme prisiminti sovietmetį ir priminti, kaip prabėgdavo viena SSRS piliečio diena, rašo portalas.
Man ši paskutinė frazė primena Aleksandro Solženycino apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ – pirmąjį išslaptintą kelionės vadovą po stalininį Gulagą. Todėl norėdami susidaryti kiek išsamesnį tos vienos dienos vaizdą, turėtume suvokti, kad tie, kurie dienas galėdavo leisti taip, kaip čia pavaizduota, buvo tikri laimės kūdikiai. Tad nusikelkime ir mes į tuos „gerus laikus“.
Įsivaizduokite, kad jūs prabudote mažyčiame bendrabučio kambarėlyje.
Prabudę jūs einate į tualetą praustis.
Dabar bandote susitvarkyti ir apsišvarinti.
Galiausiai atėjo metas pusryčiauti. Ką šiandien valgysite? Batoną su pienu?
Jei valgote sumuštinį su sūriu – jums labai pasisekė.
Nepamirškite pavalgę suplauti indų. Niekam nepatinka, kai į vakarą susikaupia kalnai indų.
Jūs jau prisiminėte, kad vakar išskalbėte skalbinius miniatiūrinėje skalbiamojoje mašinoje „Maliutka“ ir skalavote drabužius vonioje? Pažiūrėkite, ar kambario viduryje iškabinėti skalbiniai jau išdžiūvo.
Atėjo laikas vesti vaikus į darželį ir į mokyklą bei eiti į darbą. Aukštas pareigas einantys biurokratai naudojasi asmeniniais automobiliais, vairuodami juos patys, arba naudojasi vairuotojo paslaugomis. Automobiliai – jų priviegija.
„Pramonės ir mokslo didžiąją šalelę darbininkiškos pastatė mūs rankelės“ (žodžiai iš sovietmečio plakato. – Red). Dauguma moterų kloja asfaltą ant kelių, dažo sienas, dirba rūšiavimo stotyse ir atlieka kitą rankų darbą. O vyrai dažniausiai dirba gamyklose.
Laikas pietums. Kaip sakoma, kaip kas dirbo, taip tas ir valgo.
Jūsų pietūs atrodo taip.
Galų gale atidirbote pamainą ir galite grįžti namo. Šalyje, kurioje yra nedaug privačių automobilių, viešajam transportui tenka labai svarbus vaidmuo.
Nepamirškite paimti vaikų iš darželio ir mokyklos.
Įdomu, ką gi šiandieną veikė jūsų dukra? Ir jūs prisimenate, kad prekybos automatuose galima nusipirkti gazuoto vandens ar sulčių, tik be pakuotės.
O sūnų vėl išvarė iš klasės už netinkamą elgesį, bet jis, aišku, nekaltas – tai Vaska tampė mergaites už kasų, o ne jis. Daugelyje sovietinių mokyklų klasių yra savidrausmės sistema, kada vienas vaikas informuoja apie kitų vaikų, sėdinčių jo eilėje, elgesį. Vyresnieji vaikai tokių nemėgsta už tai, kad jie liežuvauja.
Kartu su vaikais jūs einate į turgų pirkti maisto produktų.
Sovietinės centralizuotos ekonomikos planavimo sąlygomis nebuvo įmanoma aprūpinti žmonių vartojimo prekėmis taip, kad užtektų visiems. Rezultatas – deficitas, kurį lydėdavo parduotuvių apgultis kiekvieną kartą, kai pasirodydavo pageidaujamas produktas.
Jau artėdami prie namų pastebite svarstykles. Viso labo už porą kapeikų jūs sužinote savo svorį.
Po darbo dienos panorėsite šiek tiek atsipalaiduoti. Atstovėti kelias valandas eilėje? Vieni juokai.
Kantrybės. Jūsų eilė beveik atėjo.
Kol stovėjote eilėje, visiems papasakojote apie protingą dukterį ir gražuolį sūnų. Beje, o ką dabar veikia vaikai?
Šiek tiek išgėrus, jums šauna į galvą geniali mintis nueiti su draugais į diskoteką. Sunkiojo metalo džerškesiai pro mažos kvadratūros buto langus ir andegraundinė roko žvaigždė, pripratusi būti valdžios prižiūrima ir niekinama, staiga tampa būtina valstybinių koncertų organizatoriams, televizijos prodiuseriams ir garso įrašų firmai „Melodija“ – garsiausiam garso įrašų prekės ženklui Sovietų Sąjungoje.
Po sunkios dienos einate miegoti.
Parengė Leonas Grybauskas
