Per pavasario sesiją priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos su griežčiausiu visoje Europoje draudimų paketu įsigaliojo nuo šių metų pradžios. O dabar visi – nuo Seimo iki Prezidentūros – aiškina, kad tas pataisas reikia taisyti.
Įstatyme aiškiai nurodyta, kad Lietuvoje alkoholio reklama draudžiama, todėl leidinių platintojai iš užsieninių žurnalų suskato plėšyti puslapių su svaigiųjų gėrimų atvaizdais.
Valdantieji, užuot padėkoję, kad verslininkai klusniai laikosi politikų primestos absurdiškos tvarkos, pradėjo piktintis, kad taip iš įstatymų daroma parodija. Prisidėjo ir prezidentė D.Grybauskaitė, ištrimitavusi, kad toks gėdingas faktas primena viduramžius ir daro žalą Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje. Bet būtent ji pasirašė šias valstiečių sukurptas pataisas.
Piktinasi ir premjeras S.Skvernelis. Tik kodėl? Gal Vyriausybė šio dokumento neskaitė ir nepritarė jam?
Konservatoriai suskubo pasinaudoti oponentų klaidomis ir pasiūlė įteisinti, kad užsienio leidiniams alkoholio reklamos draudimas nebūtų taikomas.
Bet taip valstybė užliptų ant galbūt dar aštresnio grėblio, nes tai jau kvepia nelygiomis konkurencijos sąlygomis: lietuviškam žurnalui jos būtų vienokios, vokiškam ar prancūziškam – kitokios. Teismai tikrai turėtų darbo.
Vis dėlto visus pranoko valstiečių vedlys R.Karbauskis. Jis pažadėjo, kad niekas už reklamą užsieniniuose leidiniuose bausti kol kas neketina, o jau per pavasario sesiją Seimas įstatymą tikrai pataisys.
Būtų galima pasijuokti iš tokių postringavimų, tačiau darosi baugu, kai įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas imasi spręsti už tuos, kurie turi kontroliuoti, kaip vykdomi jau priimti teisės aktai. Tai – visiškas demokratinės valstybės sandaros paniekinimas.
Kontroliuoti privalantį Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą (NTAKD) užplūdo viešojo maitinimo įstaigų savininkų prašymai išaiškinti, kaip jiems elgtis. Mat įstatyme nurodyta, kad po 20 valandos, o sekmadieniais – nuo 15 val. kavinėse ir restoranuose gali būti pardavinėjami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai.
Skaitant pažodžiui darosi aišku, kad pastatęs klientams ant stalo vyno ar šampano butelį padavėjas rizikuoja būti nubaustas, nes reikia būtinai jį išpilstyti į taures.
NTAKD specialistai aiškino, kad tai – tik rekomendacija, o verslininkai gali elgtis ir kitaip, tik šiukštu nepažeisti teisės aktų. Vadinasi, atomazga priklausys nuo patikrinti užsukusio inspektoriaus nuotaikos ir nuostatos.
Galbūt Seimas užkamšys ir šias spragas, bet kodėl tai nebuvo padaryta priimant įstatymą ar dar prieš jam įsigaliojant? Matyt, detalės niekam nerūpėjo, svarbiausia buvo uždrausti. Už strateginį mąstymą valdantieji šiuo atveju gautų apskritą nulį.
Dar pusė bėdos, jei tai būtų vienintelis skylėtas teisės aktas, tačiau jų pastaraisiais metais – daugybė. O skylės tokios, kad neužlopysi, todėl tenka atidėlioti įsigaliojimą.
Antai nuo šių metų turėjo įsigalioti Prezidentūros parengtos ir jau seniai Seimo palaimintos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisos.
Jose buvo numatyta, kad staigiai susirgusiam žmogui pagalba turi būti suteikta per 24 valandas, o kitais atvejais pas gydytoją būtų galima patekti ne vėliau kaip per 7 dienas. Kitaip sveikatos priežiūros įstaigoms mažinamas apmokėjimo už suteiktas paslaugas tarifas.
Tačiau artėjant 2017-iesiems valdžia pagaliau išgirdo gydytojų dejones dėl ir taip per didelio darbų krūvio, todėl naujos tvarkos įsigaliojimas nukeltas bent metams. Greičiausiai teks atidėti ir dar vėlesniam laikotarpiui, nes vargu ar iki 2019-ųjų pradžios bus sukurtos padorios ir normaliau apmokamos medikų darbo vietos.
Rudenį sveikatos apsaugos ministras A.Veryga paskelbė, kad vaistininkai daugybę metų pacientams be receptų pardavinėjo receptinius vaistus, todėl į vaistines teks pasiųsti slaptus pirkėjus ir farmacininkus skalpuoti už kiekvieną pažeidimą.
Vaistininkai tapo tokie akyli, kad gyventojai ėmė piktintis nebegalintys įsigyti net įprastų preparatų. Kilus triukšmui Sveikatos apsaugos ministerijai neliko nieko kito, kaip tik įvesti pereinamąjį laikotarpį – iki gegužės pirkėjais apsimetę tikrintojai už pažeidimus vaistininkų nebaus, tik įspės.
Protu sunkiai suvokiama, kodėl politikai, tegul turėdami ir kilniausių ketinimų, pirmiausia nesusimąsto, kaip jų sprendimus sutiks visuomenė ar verslas. Jei prieš spaudžiant balsavimo mygtuką ar suraitant parašą būtų buvę pasitarta su visomis suinteresuotomis pusėmis, tokios skandalingos sumaišties nebūtų kilę.
Tačiau nepriklausomojoje Lietuvoje vis dar gaji sovietmečio nuostata, kad valdžia žino geriau, ji viską ir išaiškins. Blogiausia, kad taip mano ir patys politikai, ypač pastarojo meto valdantieji. Būtent jiems atrodo, kad kaltas ne įstatymas, o jį vykdantys ir žurnalus plėšantys platintojai.
