Kai kurie tyrimo duomenys atspindi prieštaringas žmonių nuotaikas. Antai ES pasitiki net 64 proc. Lietuvos gyventojų ir pagal šį rodiklį mūsų šalis pirmauja – bulgarus lenkiame 7 proc., Liuksemburgo gyventojus – 8 proc.
Itin optimistiškai lietuviai žvelgia ir į ES ateitį – taip nusiteikę 68 proc. Lietuvos gyventojų.
Didesnė dalis žmonių optimistiškai vertina Bendriją daugelyje jos šalių, bet lietuvių optimizmas gerokai viršija ES vidurkį.
Bet vertindami savo gyvenimą lietuviai jau yra vieni mažiausių optimistų – juo patenkinti 70 proc. žmonių. Tai mažiau nei kaimyninėse šalyse, išskyrus Latviją, o nuo labiausiai savo gyvenimu patenkintų danų – Danijoje tokių žmonių net 97 proc. – lietuviai smarkiai atsilieka.
Negana to, lietuviai pesimistiškai žvelgia į ateitį ir jų lūkesčiai netgi suprastėjo – dabar tik 25 proc. mūsų šalies gyventojų mano, kad per 12 mėnesių jų gyvenimas pagerės, o prieš metus taip manančių buvo 5 proc. daugiau.
Smunka ir Lietuvos ekonominės padėties bei šeimos finansų vertinimai – pagerėjimo per metus tikisi vos 21 proc. žmonių.
Kodėl lietuviai vis pesimistiškiau žvelgia į ateitį, nors atlyginimai Lietuvoje kilo sparčiausiai nuo 2009-ųjų krizės laikų? Matyt, tokias nuotaikas lemia brangstantis pragyvenimas. Net 65 proc. žmonių nurodė, kad didžiausia Lietuvos problema – augančios prekių ir paslaugų kainos, taip manančių per metus padaugėjo 11 procentų.
Iš tiesų pernai infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių ES ir siekė 3,7 proc., bet dažnai dėl to kaltindami eurą lietuviai itin palankūs šiai bendrai valiutai – ją laiko reikalinga du trečdaliai šalies žmonių, nors ES vidurkis siekia vos 25 procentus.
Tyrimas atskleidė ir daugiau lietuvių mąstymo paradoksų. Pavyzdžiui, antra pagal svarbą Lietuvos problema įvardytas nedarbas. Bet iš tiesų praėjusių metų paskutinį ketvirtį nedarbas mūsų šalyje sumažėjo iki 6,7 proc. ir tai mažiausias rodiklis nuo 2008-ųjų, tuo metu laisvų darbo vietų nuolat daugėja.
Nors Lietuvoje dar nemažai bedarbių, didelė jų dalis realiai darbo net neieško arba dirba nelegaliai. Todėl įvardydami nedarbą kaip svarbią problemą lietuviai, ko gero, pasigenda ne bet kokių, o gerą algą garantuojančių darbo vietų.
Tuo metu darbdaviai skundžiasi, kad neranda darbuotojų ir aukštesnės kvalifikacijos darbui arba sunkiam, bet palyginti gerai atlyginamam.
Antai krovininio transporto priemonių vairuotojų per metus pagausėjo 14 tūkst. ir dabar jų 64 tūkst., bet plėtra vyksta daugiausia užsieniečių sąskaita, nes lietuviai šios profesijos nesirenka.
Žinoma, darbuotojų stygių lemia emigracija ir jei jos nepavyktų sustabdyti, blogėjanti demografinė padėtis ateityje gali tapti didžiausia šalies problema. Juk pernai ir užpernai Lietuva prarado maždaug po 30 tūkst. žmonių.
Tiesa, pastarųjų mėnesių statistika rodo, kad didžiausia emigracijos banga ima slopti, – sausį iš Lietuvos išvyko dar beveik 4,5 tūkst. žmonių, bet ir atvyko daugiausia per pastaruosius kelerius metus – 3,3 tūkst., todėl neigiamas gyventojų balansas gerokai sumenko.
Kita vertus, krinta į akis, kad 92 proc. sausio mėnesio emigrantų sudarė Lietuvos piliečiai, o tarp atvykusiųjų į šalį – 31 proc. užsieniečių. Matyt, darbdaviai vis daugiau trūkstamų darbuotojų įsiveža iš užsienio – tai patvirtina ir augantis vizų, leidimų dirbti Lietuvoje skaičius.
Užsieniečiai gelbėja kai kurias verslą plečiančias įmones, bet vizų ir leidimų gyventi mūsų šalyje politika nenuosekli ir net prieštaringa.
Tarkime, Vidaus reikalų ministerija pasiūlė leisti 9 mėnesius mūsų šalyje gyventi čia studijas baigusiems ar mokslinę veiklą vykdžiusiems užsieniečiams, sudarant jiems galimybę likti Lietuvoje ir per tą laiką susirasti darbą. Taip pat norima lengvinti pas mus studijavusiems užsieniečiams leidimo nuolat gyventi sąlygas.
Tuo metu norintys ilgiau atostogauti ar nuolat apsigyventi Druskininkuose vyresnio amžiaus rusai ėmėsi sukčiavimo – jie atvykdavo prisidengę fiktyviomis savanorystės veiklos pažymomis.
Be abejo, piktnaudžiavimui reikia užkirsti kelią.
Bet mūsų kurortams išeitų tik į naudą, jei pasiturintys užsieniečiai galėtų legaliai lengviau gauti leidimą į juos pakliūti.
Piktnaudžiavimo Šengeno vizomis atvejai paskatino valdžią apriboti ir jų išdavimą pagal verslo kvietimus trečiųjų šalių juridiniams asmenims.
Realiai tai smarkiai smogė Lietuvos automobilių prekybos verslui, nes didžiausi transporto priemonių pirkėjai kazachai ir kirgizai, dabar negaudami ilgalaikių vizų, jau dairosi į palankesnes atvykimo sąlygas siūlančias Lenkiją ir Latviją.
Tokia politika pridarys Lietuvai milijoninių nuostolių, nors užkirsti kelią nelegaliai migracijai į Šengeno erdvę prisidengiant verslu galima ir taikantis tik į tarpininkavimo paslaugomis piktnaudžiaujančias įmones, o ne žlugdant visą automobilių prekybą.
Regis, lietuviai todėl ir netiki, kad ateityje padėtis šalyje gerės, nes pasigenda aiškios ir efektyvios politikos.
