– Ar nestebina tyrimo duomenys, kad net 64 proc. žmonių viena svarbiausių Lietuvos problemų laiko per dideles kainas, o net mažos algos atsidūrė tik antroje rūpesčių vietoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė KTU Europos instituto direktoriaus Vygaudo Ušacko.
– Ši apklausa buvo surengta tęsiant mūsų ekspertinius tyrimus, kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos.
Nebuvo labai nelaukta, kad bene labiausiai visuomenei rūpi didelės kainos. Mat klausiami apie problemas žmonės išsako savo emocinę būseną – kas tuo metu juos labiausiai jaudina.
Žiniasklaida mirga pranešimais, kaip lietuviai važiuoja apsipirkti į Lenkiją, kur pridėtinės vertės mokestis maisto produktams – tik 5 procentai.
Visi gerai prisimena, kaip įvedant eurą buvo žadama, kad kainos nekils. Nors ne euras lemia jų augimą, žmones apima apmaudas matant, kad Lenkijoje daug kas pigiau.
Mažus atlyginimus irgi įvardijo daug Lietuvos žmonių – 56 proc., tačiau per didelės kainos užkliuvo net dar labiau, nes dabar itin daug apie tai kalbama viešojoje erdvėje, be to, užsukti į parduotuves tenka kasdien.
– Tačiau viešojoje erdvėje daug kalbama ir apie korupciją, o tik 18 proc. žmonių nurodė, kad tai viena svarbiausių Lietuvos problemų. Kodėl?
– Apklausiami visi visuomenės sluoksniai, o dauguma žmonių neužsiima verslu, nedalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose, jiems nereikia prašyti jokių leidimų, todėl tiesiogiai nesusiduria su korupcija.
Visiems dažniau tenka susidurti su pareigūnų piktnaudžiavimu, bet šiuo požiūriu padėtis Lietuvoje smarkiai pasikeitė. Kai dirbau ES ambasadoriumi Maskvoje, ne kartą girdėjau, kaip per mūsų šalį į Kaliningradą automobiliais važiavę rusai stebėdavosi, kad pas mus policininkai neima kyšių.
Atrodo, ir medikai jau rečiau už savo paslaugas linkę gauti atlygį iš pacientų. Tuo galėjau įsitikinti, kai artimiesiems gydantis ligoninėje puikiai savo darbą atlikusios slaugytojos, joms dėkojant, nenorėjo paimti net saldainių dėžutės.
Kai po aštuonerių metų grįžau į Lietuvą, akivaizdžiai įsitikinau, kad vadinamosios buitinės korupcijos mastas gerokai sumažėjo.
– Per didelį alkoholio vartojimą didžiule problema nurodė panašus žmonių skaičius kaip ir korupciją – 19 proc., nors dabartinė valdžia bene svarbiausiu savo laimėjimu laiko svaigalų pardavimo ribojimą.
Kodėl taip išsiskyrė visuomenės ir valdžios požiūris?
– Juokaujant būtų galima pasakyti, kad žmonės turbūt nepamiršo, kuo baigėsi alkoholio prekybos draudimai buvusioje Sovietų Sąjungoje, gal todėl ši problema ir nepateko tarp prioritetinių.
Aišku, ypač kai kuriuose kaimo regionuose nesaikingas alkoholio vartojimas tebėra rimta bėda, girdime daug smurto, ankstyvos mirties atvejų, bet nemanau, kad draudimai pakeistų padėtį, nes visokių pilstukų prekybą jie gali tik paskatinti. Didesnio poveikio galima tikėtis šviečiant žmones, sprendžiant socialines problemas.
– Jūsų apklausos duomenimis, mažiausiai žmonėms rūpi geopolitinės problemos – Rusijos grėsmę įvardijo tik 2,4 proc. žmonių. Nors kiti tyrimai rodo, kad visuomenė suvokia tarptautinius iššūkius, kodėl didelės kainos žmonėms atrodo realesnis pavojus nei Maskvos agresija?
– Ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES valstybių piliečiai pirmiausia nurodo jų gerovei trukdančias problemas, o ne geopolitines grėsmes. Bet kai žmonės klausinėjami apie išorės pavojus, jie jau sako, kad Rusija mūsų šaliai kelia didžiausią grėsmę.
Kita vertus, lietuviai gerai suvokia, kad Lietuva priklauso Vakarų gynybinei sistemai.
Todėl ir girdėdami, kas vyksta Ukrainoje, kaip rusai žvangina ginklais, jie nemano, kad Rusija gali drįsti bet kada įsiveržti į mūsų šalį, ir nevertina Maskvos kaip kasdienio gyvenimo grėsmės.
Vis dėlto klystume, jei remdamiesi tokiomis žmonių nuotaikomis politikai imtų priešintis investicijų į gynybą didinimui. Geopolitinės rizikos negalima vertinti remiantis žmonių emocine būsena.
– Kaip politikai turėtų atsižvelgti į žmonių nuomonę apie problemas?
– Kiekvieno politiko pareiga – suprasti žmonių lūkesčius ir vykdyti į tai orientuotą politiką.
Svarbiausiomis problemomis įvardytos per didelės kainos, per maži atlyginimai ir emigracija.
Vadinasi, būtina kurti sąlygas, kurios leistų žmonėms daugiau uždirbti, – mažinti darbo apmokestinimą, skatinti investicijas, tobulinti švietimą.
Tada mažiau žmonių emigruotų ir daugiau sugrįžtų.
Pasaulis konkuruoja dėl žmogiškųjų išteklių, todėl reikia ir lankstesnės migracijos politikos.
