Kad galėtum spręsti – gerai tai ar blogai – verta atkreipti dėmesį į Gurgauną Indijoje.
Singapūras kanalizacijoje
Gurgaunas pastatytas dykumoje, Harijanos valstijoje, į pietvakarius nuo Delio.
Gurgaunas – vienas greičiausiai augančių Indijos miestų. 1991 m. čia gyveno 120 tūkst. žmonių, o dabar – apie 2 milijonus. Jame įsikūrė kone pusė „Fortune 500“ sąraše esančių kompanijų, tarp kurių – ir „American Express“, „General Electric“, „Motorola“, „Dell“, „Microsoft“, IBM ir „Google“.
Galimybė gauti gerai mokamą darbą į miestą pritraukė daugybę gerą išsilavinimą turinčių jaunuolių. Paskui juos atėjo ir infrastruktūra: 43 prekybos centrai, daug aukštos klasės gyvenamųjų kompleksų, golfo aikštynai, penkių žvaigždučių viešbučiai.
Kartais Gurgauną vadina indiškuoju Singapūru, tačiau, skirtingai nuo pastarojo, jo visuomeninė infrastruktūra labai skurdi ir neefektyvi. Nėra bendros miesto kanalizacijos, vandentiekio, elektros tiekimo sistemų. Šiukšlės mieste verčiamos niekieno teritorijose arba į upes, elektra tiekiama su pertrūkiais, kyla saugumo problemų.
Kaip tyrime „Lessons from Gurgaon, India`s private city“ (Gurgauno, Indijos privataus miesto, pamokos) rašo ekonomistai Shruti Rajagopalan ir Alexanderis Tabarrokas, privataus sektoriaus išsivystymu Gurgaunas panašus į Singapūrą, o visuomeninio – į Indiją.
Paprastai Indijos miestų plėtra reiškia visiškai biurokratizuotą ir ilgą žemės ūkio paskirties žemės keitimą į miesto žemę.
Tačiau Harijanos valstija dar praėjusio amžiaus pabaigoje panaikino didžiąją dalį ribojimų.
Nesnaudę plėtotojai supirko Gurgauno dykynes prie valstybinio kelio, jungiančio Delį su stambiausiu šalies miestu Mumbajumi, ir be didelio vargo jas pavertė miesto žemėmis. Statybos Delyje – labai biurokratizuotos, o Gurgaunas įsikūrė itin patogioje vietoje: netoli sostinės ir vos 15 km nuo tarptautinio oro uosto, rašo kommersant.ru.
Savarankiškas miestas
Dar visai neseniai Gurgaunas neturėjo jokios vietos valdžios. Vieninteliais patikėtinais laikyti regioninės valdžios atstovai – Harijanos valstijos miesto plėtros departamentas. Oficialiai miestu Gurgaunas pripažintas tik 2008 m., kai jo gyventojų skaičius viršijo 1,5 milijono. Teko išsirinkti vietos valdžią – municipalinę Gurgauno korporaciją.
Tačiau valdžia buvo pavėluota – miestas įsikūrė be jos. Todėl jei įprastai gyventojai paramą gauna iš municipalitetų, Gurgaune tuo rūpinasi privačios kompanijos.
Jos rūpinasi kanalizacija, vandens, elektros tiekimu, apsauga. Iš pirmo žvilgsnio privatus verslas su įsipareigojimais susidoroja (tiems, kurie susimoka), tačiau jo veiksmuose esama gausybė paslėptų išlaidų.
Tik trečdalis miesto prijungta prie vieningos kanalizacijos sistemos. Įsivaizduokite prabangų gyvenamąjį kompleksą, kuriame 100 kv. m ploto kambarys kainuoja apie 200 tūkst. JAV dolerių. Indijos mastais tai – didžiuliai pinigai. Nepaisant to, butas neprijungtas prie miesto kanalizacijos tinklo.
Sprendimas atsirado: vystytojai kai kuriuos namus pardavinėjo su miniatiūriniais įrenginiais, kurie perdirbo nuotekas. Perdirbti likučiai paprasčiausiai išliejami į artimiausią upę.
Namai, kuriuose tokių perdirbimo įrenginių nėra, nuotekas surenka į konteinerius, kuriuos arba išveža į miesto nuotekų valyklą, arba išpila už miesto. Tas pats ir su šiukšlėmis: privati tarnyba šiukšles išverčia už privačios teritorijos ribų. Tiesa, dabar naujoji valdžia šią tradiciją stengiasi išgyvendinti.
Tik trečdalis miesto gyventojų turi prieigą prie vandentiekio. Likusieji perka vandenį iš privačių šulinių. Tačiau gruntiniai vandenys greitai išsenka ir užteršiami. Vandens stygių kompensuoja privačios kompanijos, į Gurgauną atvarančios vandenvežes.
Elektrinė pagamina tik du trečdalius miestui reikiamos elektros. Elektros stygių ir nuolatinius srovės pertrūkius kompensuoja privačios kompanijos. Jos neprisijungusios prie stambių skirstymo tinklų, elektrą išgauna dyzeliniais elektros generatoriais. Tik tai – labai brangu ir neefektyvu. Nepaisant to, tokiais generatoriais aprūpinti praktiškai visi daugiabučiai.
Rūpinimasis sauga – iš esmės taip pat privačių kompanijų reikalas. Gurgaune yra 35 tūkst. privačių apsaugininkų ir tik 3 tūkst. policininkų. Kiekvienas gyvenamasis kompleksas, biuras, didesnė parduotuvė, restoranas ir t.t. turi savas apsaugininkų brigadas. Tiesa, nusikaltimų ir žmogžudysčių skaičius Gurgaune didesnis nei Delyje ar netoli esančiame Faridabade. Gurgaune veikiančios kompanijos samdo privačias tarnybas, kad lydėtų jų darbuotojus.
Ugniagesių įranga – geriausia šalyje
Nedidelė gaisrininkų brigada nesusidoroja su darbu dideliame mieste. Tačiau čia, priešingai nei daugelyje kitų sferų, privačios kompanijos pasirodė esančios kur kas efektyvesnės nei likusiuose miestuose, kur priešgaisrinė sritis – municipalinės valdžios žinioje.
Gurgaune privatininkai įsigijo specialias hidraulines sistemas, kurios geba kovoti su ugnimi daugiau nei šimto metrų aukštyje, ko labai reikia gesinant ugnį aukštuose pastatuose. Privačioje ugniagesių kompanijoje DLF – geriausia įranga visoje Indijoje. Netgi Mumbajuje ugniagesiai nepasiekia viršutinių dangoraižių aukštų.
Transporto infrastruktūra Gurgaune – primityvi. Municipalinio visuomeninio transporto praktiškai nėra. Už tai kiekviena šeima turi po automobilį, o neretai – ir po automobilį kiekvienam šeimos nariui. Prasta kelių būklė ir nenormalus automobilių skaičius lemia nuolatines spūstis. Gera kelių danga baigiasi ties privačios nuosavybės riba.
Kelių policijos, šviesoforų ir kelių ženklų praktiškai nėra. Mieste įsikūrusios kompanijos savo darbuotojams pačios samdo autobusus ar taksi. Dar daugiau – 2014 m. mieste buvo nutiesta privati pirmoji šalyje 5,5 km ilgio metro linija.
Privataus sektoriaus nesėkmė
Suformuoti miestui būtinos infrastruktūros Gurgaune valdžia nesugebėjo. Teoriškai tiekti vandenį, elektrą, rūpintis kanalizacija galėtų ir stambios privačios monopolijos. Tačiau realiai mieste konkuruoja nedideli šių paslaugų teikėjai.
Tačiau nedidelės kompanijos negali pasinaudoti dėl masiškumo gaunama grąža. Antra, jos lemia neigiamus išorinius poveikius. Gurgauno atveju tai – oro, upių ir gruntinių vandenų tarša.
Infrastruktūra turėtų eiti paraleliai ar netgi lenkti paties miesto plėtrą. Tačiau Gurgaune pirmiausia vyko chaotiškos statybos, o jau po to prie jų mėginta lipinti infrastruktūrą. Dėl to infrastruktūros rengimas tampa ilgesnis, keblesnis dėl privačių namų ir biurų savininkų interesų.
Gurgauno patirtis gali atrodyti nyki, tačiau iš 5161 Indijos miesto 4861 neturi kanalizacijos tinklo. Netgi Begalūre ir Haidarabade, indiškuose technoogijų megapoliuose, daugiau nei pusė gyventojų neturi prieigos prie kanalizacijos.
Vanduo vandentiekiu atbėga tik 50 proc. miestų. Ir tai iš čiaupo jis teka tik valandą-šešias valandas per parą. Elektros pertrūkiai – taip pat įprastas dalykas, o 300 mln. gyventojų elektros apskritai neturi. Analogiška situacija ir kalbant apie viešąjį transportą: tik 20 iš 85 miestų, kuriuose – daugiau nei 0,5 mln. gyventojų, turi municipalinius miesto autobusus.
