– Kuo šiųmetė EK ataskaita apie padėtį Lietuvoje skiriasi nuo ankstesnių vertinimų? – „Lietuvos rytas“ paklausė EK atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus.
– Šįmet vertinimai šviesesni nei pernykščiai dėl geresnės ES makro ekonominės situacijos. Visoje Europoje pernai ekonomikos augimas buvo rekordinis nuo 2008-2009 metų krizės laikų. Lietuvos ūkis pasistiebė 3,8 procento.
Nedarbas ir daugelyje Europos valstybių, ir mūsų šalyje sumažėjo iki 2008 metų lygio. Augo Lietuvos eksportas, daugėjo investicijų. Todėl EK ir konstatuoja, kad ES ekonomikos padangėje šviečia saulė, o tai, pasak EK pirmininko J.-C.Junckerio, patogus laikas taisyti stogą.
Dabar vyksta ES institucijų reforma, stiprinama Bendrijos saugumo ir gynybos sistema. Vykdomos ir naujos ES socialinės politikos iniciatyvos. EK skatina šalis, naudojantis palankia ekonomine aplinka, imtis struktūrinių reformų.
Lietuvai tai itin aktualu, nes ekonomikos atsigavimo dar nejaučia visi visuomenės sluoksniai, ypač skurdžiausiai gyvenantys. Pastebėta, kad kaip ir prieš metus, Lietuvoje skurdo lygis išliko vienas didžiausių ES. Todėl EK pataria mūsų šaliai skirti daugiau dėmesio socialinei apsaugai ir dviem reformoms – švietimo bei sveikatos apsaugos.
– Tačiau šios problemos pastebėtos jau ir anksčiau. Ar EK neįžvelgė, kad Lietuva per pastaruosius metus mėgino jas spręsti?
– Kai kurie žingsniai socialinės apsaugos srityje žengti – antai palengvinta mokesčių našta mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms. Bet reikėtų ambicingesnių sprendimų.
Itin skubiai spręstina didelės emigracijos ir su ja susietos darbo jėgos trūkumo problema. Tai stabdo investicijas ir trukdo garantuoti ilgalaikį ekonomikos tvarumą.
Gera žinia, kad Lietuvoje kyla atlyginimai – per trejus metus jie išaugo 18 proc., o infliacija sudarė 5,6 proc. Tačiau EK pastebėjo, kad daugiausia algos kilo didesnes pajamas gaunantiems žmonėms, o mažiau uždirbančių asmenų finansinė padėtis nesikeitė.
Didžiausia Lietuvos problema, kad neturtingiausiųjų pajamos nespėja bent žengti koja kojon su augančiomis kainomis ir todėl skurdo lygis mūsų šalyje siekia 30 proc., kai ES vidurkis – 23 procentus.
– Kaip EK siūlo spręsti Lietuvos socialines problemas? Gal rekomenduojate įvesti progresinius mokesčius?
– Pirmiausia reikia didinti Lietuvos ūkio produktyvumą, o tam būtina daugiau investuoti į modernias technologijas, žmonių gebėjimus, mokslinius tyrimus.
Mokesčių politika priskirta pačių ES narių kompetencijai, o EK gali tik patarti. Bet matome, kad vienokį ar kitokį mokesčių progresyvumą taiko dauguma Bendrijos šalių. Tai vienas įrankių, padedančių mažinti turtinę nelygybę.
Lietuvos mokesčių sistemoje pamažu daugėja progresyvumo, bet tai dar kuklūs žingsniai. Todėl mūsų šalis raginama daugiau surinkti mokesčių, mažinant korupciją, užkertant kelius jų išvengti ir išplečiant mokesčių mokėtojų skaičių. Taip pat skatiname svarstyti nekilnojamojo turto ir aplinkosaugos mokesčių įvedimą.
Beje, Lietuva viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje nėra jokių taršos mokesčių, o tai vienas iš būdų padidinti šalies biudžetą.
– EK ataskaitoje teigiama, kad Lietuva švietimui skiria didesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį nei vidutiniškai ES. Vadinasi, nepritariate požiūriui, kad šalies švietimui labiausiai trūksta pinigų?
– Tikrai Lietuvoje švietimui skiriama 15 proc. BVP, o ES vidurkis – 10 proc., todėl didesnė problema – ne per menkas finansavimas, o neefektyvus lėšų naudojimas. Mūsų šalyje perdaug perteklinės švietimo infrastruktūros.
EK pastebi, kad Lietuvos švietimo kiekybiniai rodikliai neblogi – mūsų šalis viena pirmaujančių ES pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių, bet mokymosi ir studijų kokybė kelia didelių abejonių.
Kasmet prastėja Lietuvos moksleivių žinių lygis beveik visose mokymosi srityse, gal išskyrus matematiką. Kai stringa mokymas viduriniu lygiu, ir aukštosioms mokykloms sunku rengti gerus specialistus. Kol kas pažangą pastebime tik ikimokyklinio auklėjimo grandyje.
Milžiniški skirtumai matomi tarp miestų ir kaimiškųjų rajonų mokyklų. Yra labai gerų mokyklų, bet jos sudaro tik mažą Lietuvos švietimo sistemos dalį. Tai taip pat skatina socialinę atskirtį šalyje. Nuo švietimo lygio priklauso ir ekonominė valstybių pažanga.
Vis daugiau dėmesio skiriame ir socialinei sričiai. Mat tokios politikos tikisi europiečiai – Eurobarometro tyrimai rodo, kad net 8 iš 10 apklaustųjų nori, kad ES daugiau rūpintųsi socialine, švietimo ir sveikatos apsaugos politika.
– EK nurodo, kad Lietuvos neigiamas demografines tendencijas dar blogina ir prasta sveikatos priežiūra. Ar tai reiškia, kad Lietuvos medikai prastai gydo pacientus?
– Statistika prasta – gyvenimo trukmė pamažu ilgėja, dabar vidutiniškai Lietuvoje žmogus gyvena 74,5 metų, bet vis dar 6 metais atsiliekame nuo ES vidurkio. Tai prasčiausias rodiklis Bendrijoje.
Vyrai Lietuvoje gyvena net 10 metų trumpiau nei vidutiniškai ES ir skirtumas tarp lyčių gyvenimo trukmės taip pat pats didžiausias.
Tai lemia ir socialinės priežastys, gyvenimo būdas, bet įtakos turi ir sveikatos paslaugų prieinamumas. Krinta į akis didžiulis skirtumas tarp kaimo ir miesto.
Sveikatos apsaugos lygis atsiliepia ir ekonomikai. Lietuvoje darbingų žmonių mažėja labiausiai dėl emigracijos, bet prisideda ir per ankstyvos mirtys, neįgalumą sukeliančios laiku neišgydytos ligos.
Sveikatos apsaugai skiriama BVP dalis per dešimt metų išaugo nuo 5,6 proc. iki 6,5 proc., bet tai tebėra vienas mažiausių rodiklių ES. Tad finansiniu požiūriu valstybės dėmesys sveikatos apsaugai gerokai menkesnis nei švietimui.
Medicinos paslaugoms vienam gyventojui Lietuvoje skiriama 1483 eurai per metus, o tai mažiau nei du trečdaliai ES vidurkio.
