Nepaskelbta iš esmės nieko naujo, apie ką nekalbėtų ir Lietuvos ekonomistai. Vis dėlto jau vien tai, kad į EK pastabas mūsų šalies valdžia negali numoti ranka, daro jas svarbias.
Daugelis mokesčių, socialinė, švietimo ir sveikatos apsaugos politika priskiriama prie šalių kompetencijos, todėl EK ataskaitos rekomendacijos nėra privalomos. Tačiau ignoruoti Briuselio pastabų mūsų šalies valdžia negali, juo labiau kad kai kurie siūlymai kartojasi metai iš metų.
Pirmiausia krinta į akis, kad EK vėl siūlo svarstyti, ar mūsų šaliai nevertėtų įvesti taršos mokesčių. Matyt, kalbama apie automobilių taršą.
Tai socialiai jautrus mokestis, nes dauguma Lietuvos gyventojų važinėja savais automobiliais, keliuose nemažai kledarų, labiausiai ir teršiančių aplinką, vadinasi, tektų mokėti jų savininkams, ir taip sunkiai suduriantiems galą su galu.
Kita vertus, natūralu, kad EK užsimena apie taršos mokesčius, nes ES stengiasi visam pasauliui rodyti aplinkosaugos pavyzdį. Be to, tai dar ir valstybių biudžetų papildymo šaltinis.
Kitas ne pirmą kartą EK primintas šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai nėra Lietuvoje visai neapmokestinta sritis, mokėti jau tenka brangesnio būsto savininkams, bet, matyt, EK požiūriu, mokėtojų skaičių būtų galima gerokai išplėsti, galbūt įvesti ir visuotinį nekilnojamojo turto mokestį.
Šįmet valstiečiai žada pagaliau imtis esminės mokesčių sistemos reformos, kuri esą sumažins darbo jėgos apmokestinimą ir numatys didesnį progresyvumą. Bet Lietuvoje jau daug metų apie tai kalbama, politikai siūlo visokius progresinių mokesčių modelius – ir tokius, kurie smarkiai atsirūgtų vidurinei klasei, tik viskas lieka po senovei.
EK baksnoja pirštu į tai, kad Lietuva – viena iš nedaugelio ES šalių, dar neįsivedusių progresinių mokesčių. Tiesa, šio mokesčio oponentai tvirtina, kad mūsų šalyje jau kuris laikas pajamos apmokestinamos progresyviai – daugiau uždirbantys moka daugiau.
Šie mokesčiai yra laikomi ne tik svarbiu biudžeto papildymo šaltiniu, bet ir viena efektyviausių priemonių mažinant socialinę nelygybę ir skurdą.
EK šįmet ypač pabrėžia skurdo Lietuvoje problemą.
Matyt, tam įtakos turi ir bendros europinės tendencijos, bet mūsų šalis neabejotinai išsiskiria Bendrijoje itin aukštu skurdo lygiu, didesne nei daugelyje kitų ES valstybių socialine atskirtimi.
Nors Lietuvoje skurdo kriterijai gerokai žemesni nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, vis vien mūsų šalyje žemiau nustatyto jo lygio gyvena apie 30 proc. žmonių, o ES vidurkis – 23 procentai.
Skurdo lygis, vienos žemiausių ES algos lemia didžiulę emigraciją, kuri yra bene didžiausias iššūkis Lietuvai. EK perspėja – mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui ir trūkstant darbo jėgos, mūsų šalies konkurencingumas gali smukti ir tuomet būtų neįmanoma tolesnė ekonomikos plėtra ir socialinės problemos tik aštrėtų.
Lietuva raginama didinti produktyvumą – investuoti į moderniąsias technologijas, inovacijas, žmogiškuosius gebėjimus ir mokslo tyrimus.
Beje, ir Estijai EK pataria susirūpinti per lėtai augančiu produktyvumu, nors šios šalies ekonomika dėl didesnių nei pas mus investicijų pernai Lietuvos BVP augimą pranoko maždaug 1 procentu.
Mažoms atviroms Baltijos šalių ekonomikoms, kurios itin priklausomos nuo užsienio prekybos, ypač pavojinga prarasti konkurencinį patrauklumą, o darbingų žmonių trūkumą gali atsverti tik didesnis darbo našumas.
Konkurencingumas labai priklauso ir nuo žmonių gebėjimų, švietimo lygio, o čia EK Lietuvai pirštu duria į žiojinčias didžiules spragas.
Mūsų šalis – viena pirmaujančiųjų ES pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių dalį visuomenėje, bet jų gausa neatitinka ekonomikos poreikių, o ir įgyti diplomai neretai nesuteikia reikalingų žinių.
Negana to, smunka ir moksleivių raštingumo, žinių lygis, o tada ir aukštosios mokyklos dar žemiau nuleidžia studijų kartelę.
Bet, skirtingai nei Lietuvos pedagogų profesinės sąjungos, EK nemano, kad didžiausia mūsų šalies švietimo bėda – per menkas finansavimas. Šiai sričiai mūsų šalis skiria netgi didesnę BVP dalį – 15 proc. – nei ES vidurkis, kuris siekia 10 proc. BVP.
Žinoma, dėl menkesnės ekonomikos lietuviškojo švietimo kraitelė skaičiuojant eurais nėra gausi, lyginant su turtingomis ES šalimis, bet ir skirti dar didesnę BVP dalį vargu ar įmanoma, kai, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos finansavimo procentai mažesni nei Bendrijos vidurkis.
Vadinasi, pirmiausia reikia efektyviau naudoti viduriniam bei aukštajam mokslui skiriamus pinigus, nes ir EK konstatuoja, kad Lietuvoje sukurta išpūsta ir daug perteklinės infrastruktūros turinti švietimo sistema.
Dabar ES išgyvena ekonominio augimo laikotarpį, kuris netruks amžinai. EK ragina pasinaudoti palankiu metu struktūrinėms reformoms.
Jei šiemet Lietuva neišgirs šio raginimo, palankus metas imtis permainų bus praleistas.
