Nedetalizuojant problemų, su kuriomis „Snoras“ susidūrė iki 2011 metų pradžios, priežasčių, Lietuvos bankui apie jas, tikėtina, buvo žinoma. 2011 m. sausio 18 d. buvo priimtas Lietuvos banko nutarimas, kuriuo, be kitų aspektų, buvo nustatyta, kad (i) „Snoras“ neturėjo pakankamai lėšų rezerve veiklos rizikai mažinti; (ii) „Snoras“ prieš skolindamas neįsitikina, ar paskolos gavėjas gebės grąžinti skolą; (iii) „Snoro“ vertybinių popierių saugotojai pasirenkami nepaisant saugios bankininkystės principų.
Atsižvelgiant į nurodytus veiklos trūkumus buvo nustatyti atitinkami banko veiklos ribojimai – pavyzdžiui draudimas sudaryti sandorius su savo akcininkais ir kt.
Deja, visuomenei apie šiuos banko veiklos trūkumus nebuvo pranešta. Minėtas Lietuvos banko nutarimas ir šiandien nėra viešai prieinamas ir netapo viešosios diskusijos objektu. Šio nutarimo neatskleidimo priežastys taip ir liko neaptartos.
Tikėtina, jog „Snoro“ kapitalo struktūra iki bankroto nebuvo elementari (kapitalą sudarė ne tik indėliai, paskolos, turtas ir t.t.), tačiau apibendrinus situaciją būtų galima ją pristatyti taip.
Susidūręs su problemomis, „Snoras“ ėmėsi papildomo kapitalo pritraukimo. Paprastai tai daroma arba surandant strateginį investuotoją, kuris investuoja pinigus į banko verslą, arba pinigus skolinantis. Strateginiai investuotojai prieš investuodami paprastai atlieka teisinį ir finansinį objekto, į kurį ketina investuoti, patikrinimą. Tokio investuotojo surasti nepavyko, todėl liko kitas būdas – pinigų pasiskolinti. Finansinės institucijos, lygiai taip pat kaip ir strateginiai investuotojai, rūpinasi tuo, kam skolinami pinigai, ir aiškinasi, ar paskolos gavėjas turės galimybę pinigus grąžinti. Manytina, jog profesionaliems investuotojams minėtame Lietuvos banko nutarime išdėstyti „Snoro“ veiklos trūkumai ir specifika, susijusi su akcininkais, nekėlė pasitikėjimo.
Taigi „Snorui“ Liko dar vienas banko finansinio kapitalo šaltinis – gyventojų indėliai, kurių saugumą laiduoja valstybė. „Snoro“ palūkanos už indėlius tapo vienos iš aukščiausių ir patraukliausių rinkoje. Tai neliko nepastebėta Lietuvos banko. Minėtame nutarime Lietuvos bankas nurodė – „Snoras“ nustatė aukštesnes nei vidutinės rinkoje terminuotųjų indėlių metines palūkanų normas ir taip siekia pritraukti iš vartotojų kuo daugiau lėšų, kurios ne visada investuojamos į pajamų duodančius aktyvus arba investuojamos į rizikingus (didesnio pajamingumo) aktyvus, neturint lėšų tokiai rizikai dengti.
Svarbu pažymėti, jog indėliai yra valstybės drausti – bankroto atveju išmokama draudimo išmoka iki 100 000 EUR.
Lietuvos bankas, įžvelgdamas riziką viešiesiems finansams, apribojo banko veiklą. „Snorui“ buvo uždrausta sudaryti (arba pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutartis, pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko interneto tinklalapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais. Tokiu būdu iš „Snoro“ buvo atimta teisė aukštomis palūkanomis priiminėti indėlius. Tačiau šios priemonės pasirodė nepakankamos – „Snoras“ nusprendė išleisti viešai platinamas finansines priemones: obligacijas ir indėlio sertifikatus, akcijų emisiją. Šie finansiniai produktai savo esme yra paskolos sutartis su banku, kurios pagrindu privatūs asmenys, verslas – neprofesionalūs investuotojai – skolina pinigus bankui už palūkanas. Tokios paskolos grąžinimas, priešingai nei indėlio, nėra draustas valstybės.
Norėdamas viešai platinti minėtas obligacijas, „Snoras“ turėjo paskelbti prospektą. Tai informacijos sąvadas, kuriame pateikiama informacija apie paskolos gavėją – jo finansiniai rodikliai, veiklos perspektyvos taikomi veiklos ribojimai ir t.t. Šio dokumento tikslas – sudaryti sąlygas neprofesionaliam investuotojui savarankiškai įvertinti riziką, susijusią su asmeniu, kuriam siekiama paskolinti pinigus.
Prospektą, prieš skelbiant, būtina suderinti su priežiūros institucijomis. „Snoro“ leidžiamus prospektus tikrino LR Vertybinių popierių komisija. Nei viename „Snoro“ prospekte, kuris buvo išleistas po minėto Lietuvos banko nutarimo, nebuvo net menkiausios užuominos apie „Snoro“ veiklos trūkumus, jo veiklai taikomus ribojimus, minėtą Lietuvos banko nutarimą. Pažyma apie tai, kad „Snoro“ prospektai atitinka teisės aktus ir informacija jame yra atskleista tinkamai, buvo pasirašyta tuometinio Vertybinių popierių komisijos pirmininko.
Taigi, valstybės institucijos, žinodamos apie banko problemas, neapsaugojo savo piliečių vartotojų ir neprofesionalių investuotojų – nesudarė prielaidų atskleisti valstybės institucijoms žinomos informacijos apie „Snoro“ veiklos trūkumus „Snoro“ parengtame prospekte.
Galbūt buvo tikimasi, kad „Snoras“ ir jo akcininkai yra patyrę ir profesionalūs ir, pritraukę lėšų, stabilizuos banko veiklą. Galbūt „Snoras“ mėgino tapti per dideliu bankrutuoti, galbūt...
Kita vertus, teisės aktai nedraudžia skolinti pinigų finansinių sunkumų turinčioms įmonės, įskaitant ir bankus. Tačiau teisės aktai draudžia meluoti apie gerą emitento būklę. Tuo tarpu „Snoras“ turėjo oficialų valstybės pritarimą neatskleisti apie save esminės reikšmės turinčios informacijos visuomenei.
Advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnysis teisininkas Vytautas Birmontas
