Bravoro „Volfas Engelman“ vadovas Marius Horbačauskas sako, kad naujiesiems ribojimams įsigaliojus jau justi pokyčių: „Matome pirmuosius rezultatus: alaus, vyno, t.y. silpnųjų gėrimų vartojimas mažėja, o stipriųjų, tokių kaip degtinė, stabiliai laikosi toks pats. Dar praėjo labai mažai laiko, kad galima būtų daryti išvadas, bet pasakojimai ir istorijos liudija, kad žmonės ir gamintojai prie bet kokių ribojimų visada prisitaikydavo.
Todėl, mano nuomone, svarbu galvoti ir apie priežastis, kodėl poreikis viršyti saiką tam tikrai visuomenės daliai yra toks stiprus. Vis dėlto tai klausimas, kurį turi spręsti valdžia, o alkoholio gamintojai gali atkreipti politikų dėmesį į alkoholio vartojimo ir jo kultūros pokyčius, vykstančius įsigalėjus ribojimams“.
Ribojimai – kultūros formuotojai?
Istoriškai žiūrint, pasaulyje buvę įvairiausių alkoholio ribojimų ir apmokestinimų, tačiau dažniausiai jie valdžios įgyvendinti dėl šalies ekonominių priežasčių, o ne dėl poreikio mažinti suvartojamus kiekius. Pavyzdžiui, po karų pastebėta tendencija, kad žmonės staiga pradėdavo gerti silpnesnį alkoholį, ir dažniausiai todėl, kad finansiškai nusilpusios valstybės ieškojo, kaip surinkti daugiau mokesčių, taigi apmokestindavo alkoholio gamintojus.
Pavyzdys – Belgija. Čia alus įstatymiškai buvo apmokestintas pagal alaus katilo dydį. Gamintojai greitai prisitaikė: pradėjo virti alų mažuose katiliukuose, o tai lėmė visiems žinomą nesuskaičiuojamą belgiško alaus rūšių pasirinkimą. Tiesa, mažame katile verdamas alus išeina stipresnis, todėl tai prisidėjo prie to, kad žmonės pamažu pradėjo vartoti stipresnį alų.
Specialiai kurti stipriąsias alaus rūšis, kurios šiais laikais dažnai priskiriamos prie gurmaniškų, Belgijos aludariai ėmėsi po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalyje vyraujant depresinėms nuotaikoms, valdžia uždraudė baruose ir restoranuose parduoti ir gerti stipriuosius gėrimus. Tai paskatino aludarius sukurti 8, 10 ir daugiau laipsnių stiprumo alų.
„Alaus kultūrai Lietuvoje įtakos turėjo ir Alaus grynumo įstatymas, 1516 m. įvestas Bavarijos kunigaikščio. Jis apibrėžė, kad alus gali būti gaminamas tik iš trijų ingredientų: vandens, apynių ir miežių salyklo. Būtent miežių, o ne kviečių ar rugių, nes pastarųjų turėjo užtekti maistui gaminti, duonai kepti.
Tokį įstatymą įvesti paskatino badas ir akivaizdu, kaip protingai juo buvo sprendžiama maisto trūkumo problema. Šis įstatymas lėmė miežinio alaus rūšių paplitimą Vokietijoje, o apribota alaus įvairovė padarė įtaką vartojimo įpročiams, kultūrai“, – pasakoja 165 metus Lietuvoje nepertraukiamai veikiančio bravoro „Volfas Engelman“ vadovas M.Horbačauskas.
Ryšys tarp vartojimo kultūros ir mokesčių matyti ir dabar – pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Italija mokesčiai vynui santykinai mažesni, todėl ten ir pasirinkimo, ir kainos prasme vartotojui vynas priimtinesnis nei stiprusis alkoholis.
„Lietuvoje vyno gamybai tinkamos vynuogės neauga, todėl mes panašesni į tokias šalis kaip Vokietija ar Čekija, kur mokesčiai atitinkamai palankesni alaus gamintojams. Tiesa, jie ten net apie 10 kartų mažesni nei Lietuvoje, todėl išeina, kad gamintojai skatinami gaminti, o visuomenė kultūriškai prisitaiko – daugiau geria alaus nei kokio kito alkoholinio gėrimo“, – sakė bravoro vadovas.
Jis pridūrė, kad, pavyzdžiui, Rusijoje ar Baltarusijoje mažesni mokesčiai taikomi stipriajam alkoholiui, kas irgi, tikėtina, turėjo įtakos vartojimo kultūrai šių šalių visuomenėse.
Lietuvoje įtaką padarė ir sovietmetis
Bravoro „Volfas Engelman“ vadovas atkreipė dėmesį, kad alus egzistuoja jau 10 tūkst. metų, o šio gėrimo vartojimo kultūra esmingai Lietuvoje formavosi tik pastaruosius 10–15 metų.
„Atsiminkime sovietmetį, kai žmonės tikrai smarkiai gėrė. Ir gėrė daugiausiai degtinę. Alus būdavo tik studentams arba kitai dienai po išgertuvių – sveikatai pataisyti. Tokia buvo gėrimo kultūra, o tiksliau – visiškas jos nebuvimas. Beje, atsiminkime, kad alkoholio reklamos sovietmečiu nebuvo, o įsigyti alkoholio buvo sudėtinga. Vis dėlto žmonės puikiai žinojo, kaip alkoholio gauti ir įstatymus apeidavo, nes vyraujanti „kultūra“ tempė juos taip elgtis“, – įsitikinęs M. Horbačauskas.
Vis dėlto, anot jo, šalyje pastarąjį dešimtmetį vyko nemažai pokyčių, kuriuos nesunku pastebėti ne tik statistikoje, bet ir gamintojų strategijose.
„Tiksliai nepasakysiu, bet akivaizdu, kad sovietmečiu stipriojo ir silpnojo alkoholio suvartojimas buvo maždaug 80 ir 20, t.y. tokie gėrimai kaip vynas ar alus sudarė mažąją dalį.
O dabar? Dabar vertinčiau, kad alkoholio vartojimo kultūra pažengė į priekį vien tuo, kad žmonės sąmoningai dažniau renkasi silpnesnius gėrimus – sovietmečiu buvusi proporcija apsivertė.
Tą indikuoja ir asortimentas: pažiūrėkite, kiek vyno rūšių parduotuvių lentynose. Alaus pasirinkimas pastaraisiais metais irgi labai plėtėsi, nes kultūriškai atsiradus didesniam poreikiui gerti silpnesnius gėrimus, gamintojai atitinkamai prisitaikė: radosi receptūrų, skonių įvairovė, bravorai kartais tikslingai gamino riboto kiekio alaus serijų.
Visa tai tam, kad įsiteiktų pasikeitusiai rinkai ir vartojimui. Sovietmečiu, jei prisiminsite, užteko vos kelių alaus rūšių, o jų skonis kažin ar apskritai skyrėsi...” – pasakojo M.Horbačauskas.
Jis pridūrė, kad net ir „Volfas Engelman“ bravoras sovietmečiu gamino 3-4 alaus rūšis, o šiandien jų – netgi per trisdešimt.
Sveikos gyvensenos bumas
Neatmetama ir tai, kad pastaruoju metu plinta sveikos gyvensenos mada: daugėja sportuojančių, sveikai besimaitinančių bei apskritai atsisakančių alkoholio, cigarečių žmonių.
„Yra tokia tendencija, bet lygiagrečiai, sakyčiau, yra dar viena: žmonės vis dažniau sąmoningai renkasi gerti silpnesnius alkoholinius gėrimus, mažina ir jų kiekį. Mes, kaip gamintojas, toli gražu nesiekiame tautos nugirdyti – esame už džentelmenišką santykį su alumi.
Iš tiesų alkoholio vartojimo kultūra apibrėžia ne tik pačių gėrimų pasirinkimą ar saiko valdymą, bet ir būdus, vietas, progas, kaip alkoholis vartojamas. Tarkim, dabar vis daugiau žmonių žino apie skirtingoms alaus rūšims rekomenduojamas taures ar, pavyzdžiui, apie maisto ir alaus skonių suderinimą.
Tai signalizuoja, kad turime aiškias kultūringo vartojimo užuomazgas, o tam tikrai visuomenės daliai tai jau netgi tapę norma, savaime suprantamu dalyku. Tikiu, kad ši kultūra plėsis ir žmonės rinksis gerti mažiau, silpniau, bet kokybiškiau, dėl konkrečių skonio savybių ir net dėl gamintojo patikimumo“, – teigė M.Horbačauskas.
Kalbėdamas apie problemines visuomenės dalis, kur alkoholio vartojimas bene labiausiai susijęs su šalies ekonominėmis, socialinėmis problemomis, M.Horbačauskas tikina, kad tai atskira tema, kuri su vartojimo kultūra bendro neturi.
„Šiuo atveju galiu kalbėti apie alaus rinką ir faktas, kad provincijoje produktų pasirinkimą lemia žema kaina ir už tą kainą gaunamas alkoholio kiekis. Skoniai, pakuotės, gamintojo įvaizdis ten net ne antraeiliai, o apskritai nesvarbūs pasirinkimui.
Tokio alaus, vadinamųjų bambalių, beje, net reklamuoti nereikia... Aišku, apie vartojimo kultūrą čia nėra ką kalbėti. Akivaizdu, kad tai – priežasčių, dėl kurių žmonės taip vartoja alkoholį, klausimas. Tik atsakyti į jį, matyt, turi ne alaus gamintojai, o profesionalūs sociologai”, – įsitikinęs bravoro vadovas.
Kas toliau?
Toliau, M. Horbačausko nuomone, bus stebima, kokį poveikį padarys konkretūs ribojimai jau esant tam tikrai vartojimo kultūrai ir šalia jos egzistuojančiai probleminei visuomenės daliai.
„Mūsų, kaip gamintojo, tikslas stebėti vartojimo pokyčius ir atitinkamai reaguoti. Dabar sunku pasakyti, kokių sprendimų gali prireikti: gal kai kurie gamintojai mažins asortimentą, gal kai kurie didins stipriųjų gėrimų pasirinkimą.
Mes taip toli dar neplanuojame, bet, kaip ir sakiau, istoriškai tiek vartotojai, tiek gamintojai prisitaiko, todėl į ką tai išvirs Lietuvoje, ko gero, pamatysime per ateinančius kelerius metus“, – įsitikinęs „Volfas Engelman“ vadovas.
