Akivaizdu, kad tik lygindamas gyvenimą Lietuvoje su gyvenimu kaimyninėse šalyse ir kitose pasaulio valstybėse, analizuodamas ir darydamas atitinkamas išvadas, gali objektyviau įvertinti, gerai ar blogai gyvename mes.
A.Zacharovas ieškojo darbo, susirado, bet, kaip jis yra įsitikinęs, medikų dėka jį prarado, ir tai sukėlė jo pasipiktinimą. Todėl vyras užsuko į laikraščio „Gazeta Slonimskaja“ redakciją, kad išsakytų savo nuomonę apie šalies mediciną. Su A.Zacharovu kalbėjosi laikraščio korespondentė Anna Volodaščuk.
— Aš atėjau pas darbdavį, jis liepė pasitikrinti sveikatą. Aš nuėjau į polikliniką. Poliklinikoje mane pasiuntė pas medicininės komisijos gydytojus. Pirmąja kliūtimi tapo neurologė, kuri pasakė, kad negali nustatyti diagnozės, nes neturi mano medicininės kortelės. Mano medicininė kortelė yra Gardine, kur aš anksčiau gyvenau. Aš paklausiau gydytojos, kiek laiko užtruks pateikti užklausimą ir gauti atsakymą. Beje, tai aš išsiaiškinau pats – karštąja linija paskambinau į Gardino sveikatos apsaugos tarnybą, ir man pasakė, kad tai užtruks dvi dienas.
Aš vėl atėjau pas neurologę ir pradėjau piktintis, nes atsakymo nebuvo. Atsakymas atėjo po poros dienų, jame buvo pranešama: pilietis negyvena, duomenų nėra. Išeina, kad aš apskritai neegzistuoju? Tačiau per tą laiką aš sugebėjau suvažinėti į Minską, kur man atliko diagnostiką šiuolaikine įranga, ir po to buvo galima nustatyti diagnozę. Bet juk ji šiaip ar taip yra gydytoja, kuri gali nustatyti, tinkamas aš darbui ar ne. Bet gydytoja pasakė, kad iš mano žodžių diagnozės nustatyti negali. Įsivaizduokite, aš ateinu pas autošaltkalvį, kad jis suremontuotų automobilį, o jis man sako: „Aš negaliu suremontuoti jūsų automobilio, nes nežinau, ką jame anksčiau remontavo kitas specialistas“.
Apskritai, aš esu pasipiktinęs: už sveikatos patikrinimą sumokėjau į kasą 17 rublių (7,07 Eur), praradau laiko ir darbą. Maža to, po neurologės aš nuėjau pas terapeutę, ir ji neparašė, kad aš sveikas, nepasirašė, nes šlapimo analizės rezultatai buvo blogi: rado cukraus. Aš klausiu daktarės: „Ką man daryti?“ O ji: „Kur jūs ėmėte indelį?“ „Gavau jį ligoninėje“, – atsakau. „Viskas aišku“, – pasakė daktarė ir pasiuntė mane pakartotinai atlikti analizę. Dar liepė nusipirkti vaistinėje sterilų indelį.
Žinote, aš Baltarusijoje renku absoliučiai visus čekius, dokumentus ir popierėlius, kokius tik man duoda, kadangi jūsų šalyje mokama saldainių popierėliais. Pavyzdžiui, nusipirkau spintelę, sumokėjau pinigus, o tada pasirodė, kad ji neatitinka standartų. Aš skambinu ir prašau, kad man grąžintų pinigus, o man sako: „Ne, negrąžinsime“. Tai yra, niekas neprisiima jokios atsakomybės. Tai grynai fizinis žmonių aplaidumas: kažkas neišplovė indelio, kažkas nenustatė diagnozės...
Vasario 27 dieną nuėjau į polikliniką, į šeštą kabinetą, kuriame nukreipiama pas gydytoją ir į kurį mane pasiuntė terapeutė. Aš ateinu, o ten man sako, kad gydytojai pradeda priiminėti nuo 11 valandos... Bet juk apie tai niekas manęs neįspėjo. Maža to, atstovėjęs eilę į tą kabinetą, staiga supranti, kad ten yra dvi eilės. Ir, išstovėjęs pusantros valandos, išgirsti, kad stovi ne toje eilėje. Bet aš gi užsiėmiau eilę už paskutinio žmogaus, tačiau pasirodo, kad kabinete priima du gydytojai: vienas priima vienus, kitas – kitus. Bet juk tai absurdas.
Aš, kaip normalus žmogus, radau darbą, pradėjau tikrintis sveikatą, bet dėl atskirų žmonių aplaidumo aš praradau darbo vietą. Aš europietis, jei aš moku pinigus, reiškia, kad aš noriu gauti kvalifikuotas paslaugas. Ir aš supratau, kodėl pas jus tai vyksta.
— Kodėl?
— Todėl, kad jeigu siuntime būtų 200 dolerių, dokumentas būtų išsiųstas.
Man teko dirbti Suomijoje. Ir jeigu aš Suomijoje nueičiau pas gydytoją, o ji savo darbą atliktų nekvalifikuotai, tai ją kitą dieną atleistų. Ten už viską žmonės moka pinigus. O Slonime aš sumokėjau pinigus, praradau darbą – ir niekas man tų pinigų negrąžins. Daugiau pas tą gydytoją aš neisiu niekada, nes ji nė kiek nepasistengė, nepadarė jokio judesio, kad mano reikalai bent kiek pajudėtų. Bet kuris gydytojas gali per keturias dienas nustatyti pacientui diagnozę, pasiųsdamas jį pas medicininės komisijos gydytojus, magnetinio rezonanso tomografijos kabinetą ir pan., jeigu, žinoma, tai yra kvalifikuotas gydytojas.
— Sakykite, o Estijoje gydytojai galėjo taip pasielgti su jumis?
— Ten aš skambinu šeimos gydytojai ir sakau, kad darbui man reikia medicininės pažymos. Atvykstu, sumoku 15 eurų ir gaunu pažymą. Manęs niekas nežemina, man nereikia stovėti eilėse, ateinu paskirtą dieną, nustatytu laiku, pasiimu pažymą su antspaudu. Ir nėra jokių klausimų, ir taip su visomis pažymomis. Jei susirgau, aš taip pat skambinu savo gydytojai ir pranešu, kad man blogai, aš negaliu eiti į darbą. Daktarė telefonu manęs klausia, kas atsitiko, kokių turiu nusiskundimų. Sakau, kad persišaldžiau, blogai jaučiuosi. Ji liepia man ateiti po penkių dienų. Aš ateinu pas ją po penkių dienų, ir ji nutraukia nedarbingumo pažymėjimą.
— Gydytoja netgi neapžiūri?
— Ten viskas remiasi pasitikėjimu. Juk jei žmogus nenusidegina piršto, tai į gydytoją jis nesikreips. Jei pacientui iškyla rimtų problemų, tada gydytojas jį siunčia pas kitus specialistus, atlikti analizes ir t.t.
— Bet kaip dėl vaistų, recepto išrašymo?
— Ten pagal receptą skiria antibiotikų, o šiaip eini į vaistinę, kur tau pasiūlo, tarkim, lašų į nosį, paaiškina apie galimą šalutinį poveikį, ir t.t.
— Aleksandrai, bet juk jums teks gyventi šalyje, kurioje, kaip jūs manote, žmonės aplaidžiai eina savo pareigas ir niekas už nieką neatsako?
— Noriu jums pasakyti, kad jūs – skurdžiai. Jūs netrukus nukrisite iki tokio lygio, iš kur jūsų niekas lengvai nepakels, niekam nebūsite reikalingi – nei Rusijai, nei Europai. Jums reikia krautis lagaminus ir bėgti iš šios šalies. Čia niekas nepasikeis. Jei po metų man nesuteiks pilietybės, mes su žmona išvažiuosime gyventi į Ispaniją.
— O ką mums, baltarusiams, daryti, kur išvažiuoti? – retorišku klausimu pokalbį, paskelbtą interneto leidinyje „gs.by“, užbaigia A.Volodaščuk.
Autorės P.S. Tikrindamasis sveikatą Aleksandras sugaišo kone dvi savaites (nuo vasario 19 iki 27 d.).
Parengė Leonas Grybauskas
