Nekelia ginčų tik tai, kokios priežastys verčia imtis šios strategijos.
Teigiama, kad pavojinga demografinė padėtis, nemažėjanti piliečių emigracija ir kartų kaitos neužtikrinantis gimstamumas neigiamai veikia šalies ekonomiką, socialinės apsaugos sistemą ir kelia grėsmę Lietuvos valstybės, visuomenės raidai.
Vien oficialios statistikos duomenimis, Lietuva nuo 1990 metų neteko beveik 900 tūkst. gyventojų, daugiausia – dėl emigracijos.
Jei išliktų panašios tendencijos, 2030 metais šalyje gyventų tik apie 2,4 mln. žmonių.
Maža to, 100 gyventojų nuo 15 iki 65 metų tektų 46 pensinio amžiaus asmenys.
Tiesa, šiemet lyg ir matyti požymių, kad emigracijos banga pamažu atslūgsta.
Pernai daug ką stebino, kad, nepaisant mažėjusio nedarbo ir palyginti sparčiai – 8,5 proc. – augusių atlyginimų, emigruoja rekordiškai daug gyventojų, bet metams baigiantis paaiškėjo, jog emigracijos mastas buvo panašus kaip ir 2016-aisiais, tik pirmąjį pusmetį daugiau žmonių registravo išvykimą „Sodrai“ ėmus ieškoti skolininkų.
Antrąjį 2017-ųjų pusmetį pastebimai sumažėjo emigravusių lietuvių skaičius, o atvykusiųjų statistiką pernai gerokai gerino net 72 proc. išaugęs užsieniečių, kurių didesnę dalį sudarė ukrainiečiai, srautas.
Praėjusių metų antrąjį pusmetį pastebėti migracijos pokyčiai šįmet jau gerokai akivaizdesni.
Per pirmąjį ketvirtį iš Lietuvos išvyko maždaug 11 tūkst. žmonių – 30,5 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, o atvyko dvigubai daugiau – beveik 9 tūkst. Todėl neigiamos migracijos rodiklis gerokai sumažėjo – šalis neteko 2119 gyventojų.
Nors dar dauguma atvykstančių į Lietuvą gyventi žmonių (apie 66,5 proc.) – sugrįžę mūsų šalies piliečiai, krinta į akis, kad užsieniečių dalis šiame sraute tolydžio didėja.
Užsieniečiai užkamšo darbo rinkos spragas. Antai ukrainiečiai, dėl kurių tenka varžytis su Vidurio Europos šalimis ir ypač Lenkija, pas mus dirba daugiausia statybininkais ir vairuotojais, kurių ėmė smarkiai trūkti.
Vis dėlto darbo jėgos iš užsienio gausėjimas vertinamas nevienareikšmiškai – nuogąstaujama, kad jei emigruojančius lietuvius pakeis ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, šalyje lėčiau augs atlyginimai, be to, gali keistis ir tautinė visuomenės sudėtis, siaurėti lietuvių kalbos vartosena, silpnėtų ir tautinė kultūra.
Vyriausybės parengtomis strategijos gairėmis žadama stabdyti Lietuvos piliečių migraciją ir skatinti gimstamumą, taip pat sudaryti palankias sąlygas ilgiau darbo rinkoje išsilaikyti vyresnio amžiaus žmonėms.
Teigiama, kad bus siekiama stiprinti ekonominę žmonių gerovę, jų socialinį saugumą, ryšį su šalimi ir gyvenamąja aplinka, žadama plėtoti finansines paskatas vaikus auginančioms šeimoms, gerinti joms teikiamų paslaugų kokybę, sudaryti gyventojams sąlygas derinti profesinę veiklą ir šeimines pareigas.
Žinoma, jei tai pavyktų padaryti, priežasčių emigruoti sumažėtų.
Be to, plėtojant ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis, padedant sugrįžtantiems į Lietuvą žmonėms įsidarbinti, įsikurti, sudarant sąlygas jų vaikams greičiau prisitaikyti prie mūsų švietimo sistemos galima tikėtis, kad daugiau emigrantų pasiryžtų sugrįžti.
Apie tai kalba ir užsienio lietuvių bendruomenių atstovai, pabrėžiantys, jog Lietuvos valdžia turi nuolat siųsti emigrantams žinutę, kad jie yra laukiami, teikti visą reikalingą informaciją vieno langelio principu, stiprinti ir politinį ryšį, be kita ko, įteisinant dvigubą pilietybę.
Bet emigravusių lietuvių ausį užgavo migracijos strategijos kryptis pirmiausia kviesti į Lietuvą aukštos kvalifikacijos trūkstamų profesijų specialistus.
Esą teikiant prioritetą informacinių technologijų, telekomunikacijų, finansų, inžinerijos profesionalams, kitų profesijų ar menkesnės kvalifikacijos užsienio lietuviai gali pasijusti mažiau laukiami, todėl valstybė turėtų kviesti sugrįžti visus emigrantus, nuolat aiškinti, kad jie reikalingi tėvynei ir ras joje savo vietą.
Kita vertus, Lietuvai labai trūksta aukštos pridėtinės vertės darbo vietų, o jas kuriančios aukštųjų technologijų bendrovės investuodamos pirmiausia dairosi, ar čia pavyks surasti joms reikiamos kvalifikacijos specialistų, todėl didesnis valstybės dėmesys tokiems profesionalams visiškai pateisinamas.
Regis, rimčiausią rengiamos migracijos strategijos trūkumą galima įžvelgti kitur – išvardyta labai daug siekiamybių, tačiau neaišku, kas laikoma prioritetu, kokia tvarka ir kaip nuosekliai bus siekiama skelbiamų tikslų, nes visko iškart padaryti neįmanoma.
Bet didžiausia gausybės rengiamų įvairiausių strategijų bėda – kad jos lieka tik popierinėmis gerų norų deklaracijomis.
Realių darbų taip ir nesulaukiama. Nesukuriamos net efektyvios veiksmų programos.
Ar nenutiks taip ir šį sykį, nors demografiniai iššūkiai seniai tapę bene svarbiausia Lietuvos problema?
