Lietuvai, kuri iki šiol gerokai daugiau gauna iš ES aruodų, nei pati sumoka, tai labai svarbus ekonomikos stiprinimo, investicijų į infrastruktūrą, regionų plėtrą, paramos žemės ūkiui šaltinis.
Didžioji Britanija iki 2020-ųjų pabaigos turi galutinai pasitraukti iš Bendrijos, todėl baimintasi, kad dėl to gali gerokai mažėti parama mažiau turtingoms šalims.
Bet Lietuvai parama – dosnesnė, nei prognozavo dalis ekonomistų, bauginusių, kad pinigų srautai dramatiškai sumažės.
Taip neatsitiko. Nepaisant „Brexit“, bendras ES biudžetas netgi išaugs 3 proc., lyginant su dabartiniu 7 metų laikotarpiu, ir sieks 1135 mlrd. eurų, nes finansavimo spragas užkamšys truputį didesnės šalių įmokos.
Lietuvos kasmetis įnašas taip pat išaugs 200 mln. eurų. Būta siūlymų ir labiau didinti valstybių įmokas, bet šalys donorės tam priešinosi, ir sutarto dydžio ES biudžetas – dar labai neblogas Lietuvai kompromisas.
Tiesa, struktūrinių fondų investicijos iš tiesų mažės. Bet subsidijos Lietuvos žemdirbiams netgi kiek ūgtelės, nors europiniu mastu EK siūlo šią išlaidų dalį mažinti maždaug 5 proc., dar 7 proc. ketinama apkarpyti išlaidas kaimo plėtrai.
Iš viso Lietuvos žemės ūkiui siūloma skirti 5,136 mlrd. eurų, o tai būtų 8,7 proc. daugiau nei dabartiniu 7 metų laikotarpiu. Bet skaičiuojant palyginamosiomis kainomis realiai kaimas gautų maždaug 5 proc. mažiau paramos.
Vis dėlto tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams didėja – bus skirta 3,771 mlrd. eurų ir net palyginamosiomis kainomis jie gaus beveik 6 proc. daugiau pinigų. Mat jiems vis dar skiriama gerokai mažiau paramos nei senųjų Bendrijos šalių ūkininkams.
Pernai išmokos Lietuvos žemdirbiams sudarė vos 60 proc. ES vidurkio, iki 2020 metų jos turėtų pasiekti maždaug 70 proc., bet vis viena lietuviai už hektarą dirbamosios žemės gaus 187 eurus, kai prancūzams mokama 287 eurai, vokiečiams – 299 eurai.
Baltijos šalys gali pagrįstai reikalauti gerokai labiau suartinti tiesioginių išmokų dydį.
Lietuvos valdžia ketina dar smarkiai pakovoti ir dėl didesnių tiesioginių išmokų žemdirbiams, ir dėl dosnesnio kaimo plėtros finansavimo, kurį mūsų šaliai siūloma mažinti 15 procentų.
Pastarajai programai daugiau pinigų bus siekiama išsiderėti žadant, jog tai išeis į naudą visai ES, nes Lietuva daugiau dėmesio galės skirti aplinkosaugai, kaimų tuštėjimą lemiančioms socialinėms problemoms, o tai padėtų mažinti lietuvių migraciją.
Nežinia, ar tai pavyks, bet mėginti visada verta – bus lengviau apginti bent siūlomas išmokas Lietuvai nuo apkarpymo.
Gera žinia Lietuvai – kad Ignalinos atominei elektrinei (IAE) uždaryti būsimu finansavimo laikotarpiu numatoma skirti tikslinę, atskira programos eilute numatytą 552 mln. eurų paramą.
Aišku, mūsų šalis prašė dar daugiau, bet reikia būti realistams – kai ES pasigirdo siūlymų iš viso daugiau nefinansuoti šio projekto, tai jau Lietuvos laimėjimas.
Mūsų šalis jau stodama į ES atskiru protokolu suderėjo, kad Bendrija finansuos IAE uždarymą iki pat darbų pabaigos.
Bet Lietuva pati suteikė dingstį abejoti, ar verta tai daryti.
Dėl nesutarimų su rangovu Rusijos kapitalo valdoma „Nukem“ bendrove darbai smarkiai vėlavo, pinigai nebuvo panaudojami ir A.Kubiliaus Vyriausybė netgi paprašė įšaldyti lėšas. Vis dėlto, regis, pavyko įtikinti Briuselį, kad IAE uždarymo finansavimą būtina tęsti, nors dar teks pakovoti dėl konkrečių sumų.
Tuo metu Lietuvai svarbi parama iš kito ES fondo – Sanglaudos – matyt, neišvengiamai mažės. Tai lems 75 proc. ES vidurkio pasiekęs Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui – perkopus šią ribą šalis patenka į pereinamojo laikotarpio regionų grupę, o tada parama mažinama.
Gal pavyks išsaugoti daugiau investicijų padalijus šalį į du regionus – Sostinės bei Vidurio bei Vakarų Lietuvos. Vilniaus BVP vienam gyventojui siekia ES vidurkį, o tai išplėtotų, dėl to neremiamų regionų rodiklis, bet likusi Lietuvos dalis galėtų pretenduoti į dabartinio lygio finansavimą.
Nedideliems Lietuvos miestams ES pinigai – kone vienintelės investicijos. Akivaizdu, kad net jei 2021–2027 metų laikotarpiu ši parama dar būtų išsaugota, būtina ieškoti naujų investavimo šaltinių.
Lietuvos viešasis sektorius taip pat labai priklausomas nuo ES paramos ir jau iš anksto reikia rengtis laikams, kai ir švietimo, ir sveikatos apsaugos projektus teks finansuoti tik iš savo biudžeto.
Kita vertus, ekspertai pastebi, kad ES parama ne visada padeda šalims pačioms atsistoti ant kojų – jos pripranta prie šių pinigų kaip narkomanas prie narkotikų ir jau negali be jų pragyventi. Negana to, sukuriama daug perteklinės infrastruktūros.
Realus gyvenimas rodo, kad savos ar užsienio kapitalo investicijos daug tvaresnės ir efektyvesnės, nes, kaip sakoma, ne žuvį dovanoja, o duoda meškerę jai pasigauti.
Todėl nereikėtų išsigąsti, kad ES pinigų čiaupas bus prisuktas, – tik būtina patiems surasti kitus finansavimo šaltinius.
