„Sumokėsiu už paminklą ir bus rami galva. Aš tų eurų taip bijau, kad sunku apsakyt. Visi pensininkai bijo, sako, iki naujų metų dar litas, o paskui bus baubas. Išleisiu viską kapams, tai nors neprapuls“, – rodydama jau pradėtą tvarkyti būsimą jos ir sutuoktinio laidojimo vietą aiškino moteris.
Amžinam poilsiui vietą ji nusižiūrėjo Ragelių kaimo kapinėse. Nors Ragelių kapinės užkimštos, laisvas plotelis atsirado nupjovus supuvusį beržą. Medžio kelmas dabar yra kapavietės pakraštyje, per kelerius metus jis turėtų suirti.
Savo norą Z.Sargūnienė suderino su seniūnija. Už iš anksto užsisakytą laidojimo vietą mokėti nereikėjo. Iš seniūnijos gavusi leidimą dar pasitarė su vietiniu kunigu.
Dvasininkas tokiam moters žingsniui pritarė, dar paantrino, kad bus lengviau vaikams, kai nereikės rūpintis paminklų statymais.
Nori gražaus ir išskirtinio kapo
Z.Sargūnienė yra ilgametė bibliotekos darbuotoja, dirbusi kelių kaimų bibliotekose. Rageliuose ji dirbo bibliotekoje 36 metus, buvo apdovanota kaip geriausia rajono bibliotekininkė. Moteris yra baigusi Rokiškio kultūros mokyklą.
Dar gyva būdama užsisakiusi paminklą Z.Sargūnienė norėjo, kad tas būtų išskirtinis. Ji pati nupiešė paminklo ir viso kapo apipavidalinimo eskizą.
Įgūdžių piešti ji turėjo iš darbo bibliotekoje. Ruošdamasi renginiams Z.Sargūnienė dažnai patalpas papuošdavo guašu ir akvarele tapytomis lietuvaitėmis, kiškiais, voverėmis, pelėdomis ir kitokiais į vaikiškų knygelių iliustracijas panašiais jaukiais paveikslėliais. Kartą bibliotekininkė nupiešė didžiulį paveikslą, kuriame pavaizdavo, kaip kaimiškoje gryčioje kepama duona. Z.Sargūnienė savo piešiniais buvo išgražinusi ir bibliotekos sienas.
„Noriu, kad būtų gražu ir ne kaip visų. Aš gi kultūros darbuotoja, turiu skonį. Pasidarysiu pagal savo norą, gyva pamatysiu, kaip atrodo, ir žinosiu, kad neužmes ant kapo bet kokio akmenuko“, – aiškino Z.Sargūnienė.
Mylimą vyrą kantriai slaugo
Baimindamasi euro Z.Sargūnienė nesvarstė kitokių variantų, kur dar galėtų investuoti litus. Investicija į savą kapą ragelietei atrodo pati patikimiausia.
„Ką gali pats pasidaryti, to nereikia užkrauti kitiems“, – savo sprendimo logiką aiškina ji.
Moters sutuoktinis Jonas Sargūnas prieš kelerius metus patyrė insultą. Mechanizatoriumi ir miško darbininku dirbęs vyras iš ligos išsikapstė tik pusiau, liko paralyžiuota ranka, sutriko viso kūno koordinacija. Daugelio darbų be pagalbos jis jau nepajėgia padaryti.
Z.Sargūnienė kantriai slaugo savo mylimą žmogų.
J.Sargūnas - jos antras vyras. Jaunystėje ji buvo kartą ištekėjusi, bet nesėkmingai. Vyras pasitaikė girtuoklis, su maža dukrele paspruko nuo jo. Tik sutikus J.Sargūną moteriai gyvenimas nušvito vaiskiomis laimės spalvomis.
„Jei aš pirma mirsiu, ką jis, paralyžiuotas, begalės? O kai kapą pasiruošiu, galėsiu gyvent kiek noriu. Ir dukrai nebūsiu našta, ji gyvena Rokiškyje, su vyru verslininku 4 vaikučius augina, savų rūpesčių turi“, – artimaisiais rūpinosi Z.Sargūnienė.
Paminklas iš juodo ir balto akmens
Z.Sargūnienė sugalvojo savo kapavietę papuošti juodo ir balto akmens borteliais. Paminklas bus iš balto akmens, vieno metro aukščio ir ant jo bus pavaizduota pusė juodos taurės.
Ant paminklinio akmens iš karto bus iškaltos Zitos ir Jono Sargūnų pavardės bei gimimo datos. Mirties datas vėliau iškals artimieji.
„Šalia guli visa Sargūnų giminė, jo tėvas, broliai, motina, prie jos guls duktė, o mums vietos po kelerių metų jau nebūtų. Mūsų būsimo kapo plotelis mažas, betgi galima susikūrent ir pakast tik pelenus“, – dėl mažesnės kapavietės nenusimena Z.Sargūnienė.
Iš anksto statytis paminklą Z.Sargūnienei atrodo visai normalus ir natūralus poelgis. Visi žinome, kad mirsime, o kaip bus įvedus eurus, nežino niekas.
Amžinai žydintis gėlynas
Susitaupyti pinigus paminklui Sargūnų šeimai nebuvę lengva.
„Bibliotekininkės alga labai menka. Kol buvau jaunesnė, laikiau gyvulius, kad šiek tiek prisidurčiau, vienu metu dirbau per du darbus, bibliotekoje ir pieninėje“, – atvirauja moteris.
Kad ir iš nedidelių lėšų Z.Sargūnienė visomis išgalėmis stengėsi ir tebesistengia pagal savo skonį gražinti savo būstą ir namų aplinką.
Šeima gyvena kolūkio laikų statybos daugiabutyje. Po Sargūnų langais veši didžiulis gėlynas, jis yra Zitos rankų darbas. Gėlyne iškastas tvenkinėlis su dirbtinėmis gulbėmis ir antimis, į nudžiuvusį medį įkelta plastikinė pelėda ir blizgančia suknele aprengta lėlė.
Namo kieme stovi J.Sargūno traktorius. Vyras jo jau nebegali vairuoti, tad Z.Sargūnienė prie technikos atitempė arklio vežimą ir jį pavertė amžinai žydinčiu gėlynu iš dirbtinių gėlių.
Įvairiausių dirbtinių žiedų gausu ir šeimos bute. Jais išpuošti vazonai, veidrodžių rėmai, šalia tikrų gėlių sudėliotos ir netikrų žiedų kompozicijos.
Ligotai senolei lėlė atstojo kūdikį
Z.Sargūnienei labai gražu gamtos vaizdai, tad kambarių sienas puošia daug paveikslų, vieni tapyti aliejiniais dažais, kiti – reprodukcijos.
Viena kambario siena išklijuota įspūdingu fototapetu su milžinišku vandens kriokliu. Kad vaizdas būtų gyvesnis, Z.Sargūnienė ant krioklio akmenų „patupdė“ iš plakatų iškirptas pusnuoges gražuoles.
Ant fotelio pasodintos dvi lėlės ne šiaip sau buto puošmena. Z.Sargūnienė trejus metus slaugė ant patalo gulinčią savo mamą, ji mirė sulaukusi 93 metų. Senolė labai mylėjo vaikus, pati užaugino 9 atžalas, tad pasiligojusi geriau jausdavosi, kai jai šalia padėdavo lėlę. Vieną lėlę, labai panašią į tikrą kūdikį, ji nuolat čiūčiuodavo.
