Nerimauja dėl grąžos eurais
Ne visi turgaus prekybininkai kainas skelbia litais ir eurais.
„Kol prekiauju lauke, man kainų eurais nurodyti nereikia. Kai atšals, ir persikelsiu po prekyvietės stogu, tada jau privalėsiu. Dabar pakanka matomoje vietoje laikyti užrašą su lito ir euro kursu“, – kalbėjo vaisiais ir saldumynais prekiaujanti marijampolietė.
Jos manymu, artėjantis euras daugiausia streso kelia senyvo amžiaus žmonėms, kurie santaupas laiko ne bankuose.
„Matyt, kai kurie jau pradėjo traukti litus iš kojinių. Kartą viena pirkėja norėjo atsiskaityti seno pavyzdžio dešimties litų kupiūra.
Nežinau, kas bus sausio mėnesį, iš kur reikės gauti eurų grąžai.
Tikrai ateis tokių pirkėjų, kurie už smulkią prekę norės atsiskaityti stambiu banknotu“, – nerimavo prekiautoja, neatmetanti minties, jog sausio mėnesį apskritai nedirbs.
Dešrą parduos ne visiems
Marijampolės centre esančios turgavietės mėsos skyriuje keliolika prekystalių, tačiau užimti vos keli.
„Seniai praėjo tie laikai, kai halėje per žmones buvo neįmanoma prasigrūsti, vos tilpdavo prekiautojai, o pirkėjai stovėdavo eilėse.
Kainas surašėme litais ir eurais, nes bijome baudų. Nė vienas pirkėjas nesidomi, kiek mėsa kainuos eurais. Apskritai labai sumažėjo perkančiųjų, dauguma mėsos važiuoja į Lenkiją.
Po Naujų metų, ko gero, kurį laiką nedirbsime. Ką darysiu, jei už pusę dešrigalio pirkėjas duos stambų banknotą? Neparduosiu“, – neslėpė apmaudo prekeivė.
Pareigingi tik dėl baudų
Naujais drabužiais turgavietėje prekiaujanti marijampolietė kiekvienoje etiketėje įrašė kainas eurais, tačiau mano, jog tai tik formalumas: „Pirkėjai naujomis kainomis nesidomi“.
Moteris sakė, jog nurodymas kainas skelbti dviem valiutomis kartais pridaro gaišaties.
„Čia – turgus, ne parduotuvė. Šiandien aš šitą suknelę parduodu už vienokią kainą, o rytoj galiu už kitokią. Tenka taisyti etiketes.
Kokia prasmė tokio nurodymo dėl dviejų kainų? Matyt, kad tikrintojai turėtų ką veikti“, – ironizavo marijampolietė.
Turgavietės papuošalų skyriuje – tūkstančiai smulkių prekių. Jų pardavėja, surašydama kainas eurais, triūsė ne vieną dieną.
„Kaip gali nepaisyti reikalavimo, kai grasina baudomis? Manęs dar niekas netikrino, tačiau viską iš karto surašiau, – maža kada ateis tikrintojai", – šypsosi prekybininkė.
Apatiniu trikotažu prekiaujanti marijampolietė, ant kurios prekystalio bei sienų sudėliota bei sukabinta šimtai kelnaičių ir liemenėlių, išvengė nuobodaus kiekvienos prekės kainų surašymo.
Prekiautoja reikalavimą dėl dviejų valiutų įvykdė paprasčiau: kelnaičių ir liemenėlių krūvas išdėliojo pagal kainą litais, o prekių centre pastatė lentelę, kurioje pirkėjas mato, kiek jo pageidaujamas trikotažas kainuos eurais.
Geriau turėti rašytinį pavyzdį
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius dr. Feliksas Petrauskas primena, kad pasirengimą euro įvedimui reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad pardavėjai ir paslaugų teikėjai, kurie verčiasi išnešiojamąja ar išvežiojamąja prekyba, taip pat prekiauja ar teikia paslaugas turgavietėse nuo lauke pastatytų laikinųjų prekybos įrenginių (prekystalių, vežimėlių), kilnojamuosiuose nameliuose, vagonėliuose, iš automobilių ar kitose turgavietės vietose, kuriose nereikalaujama įrengti kasos aparato, informaciją apie prekių ir paslaugų kainas dviem valiutomis vartotojams pateikia žodžiu. Tačiau ir šiais atvejais pardavėjams rekomenduojama turėti rašytinį pavyzdį, kuriame būtų nurodyta dviejų valiutų santykis ir nuoroda, kad kainos apvalinamos pagal matematines apvalinimo taisykles.
Prekiaus, kai visi turės eurų
„Mums nereikia nurodyti kainų eurais, nes apkritai nėra kainų – kokią norime, tokią ir pasakome pirkėjui“, – mojo ranka turgavietėje po atviru dangumi dėvėtais drabužiais prekiaujančios moterys.
Viena prekeivė pasakojo, jog į krūvą nukainotų drabužių buvo įkišusi užrašą „1 litas“, kurį po kiek laiko nuėmė, nes smalsi pirkėja pasiteiravo, kodėl šalia neparašyta kaina eurais.
„Prekyba vos juda. Jau senokai begavome siuntų, nes lietuviai, dėvėtus drabužius gabenantys iš Airijos, Anglijos ir Vokietijos, pastaruoju metu neva viską gabena į Ukrainą. Ten esą labiau jiems apsimoka.
Šiemet dirbsiu iki pirmųjų šalčių, o po to – tik kitų metų kovą, nes žiemą lauke neįmanoma tverti. Sugrįšiu, kai jau visi bus apsirūpinę eurais, todėl didelės problemos nematau“, – kalbėjo dėvėtų drabužių prekeivė. ˙
