Ispanai mėgsta gerai pavalgyti. Tai pagrindinis jų gyvenimo būdo ir identiteto elementas: puotavimas visada buvo palydimas pokalbiais draugų būryje ir pramogomis. Ryžtingai to atsisakyti neįmanoma. Tačiau iš krizės besivaduojančiai Ispanijai tų, kurie gali leisti sau tokį malonumą, vis mažiau.
„Anksčiau staliukai automobilių stovėjimo aikštelėse ir prie autostradų būdavo tušti, nes žmonės pirmenybę teikė pakelės restoranams. Dabar ten nėra vietos, žmonės priversti tenkintis sumuštiniais“, – lenkų žurnalistui pasakojo ispanė Conchita Fernandez, kuri po kelerių metų, praleistų Brazilijoje, grįžo į gimtinę.
Geriausiuose Madrido ir Barselonos restoranuose papročiai pasikeitė. Anksčiau čia buvo galima užsisakyti patiekalus tik iš valgiaraščio. Dabar visur, netgi vakare ar savaitgaliais, pasirodė dienos patiekalai.
„Taip tie, kuriems pietūs panašiose vietose jau ne pagal kišenę, vis tiek gali čia apsilankyti ir pasijusti vidurinės klasės dalimi“, – sakė Conchita.
Kulinarinė revoliucija atėjo ir į ispaniškas mokyklas. Vis daugiau tėvų linkę savo vaikams įduoti sausą davinį, o ne mokėti kasdien po keletą eurų už pietus valgykloje. Gimimo dienas jie švenčia namie, o ne kur nors mieste.
Ispanai pradėjo kitaip nei iki krizės leisti savo atostogas. Madrido Barachaso oro uostas praneša sausus skaičius: nuo krizės pradžios keleivių skaičius sumažėjo penktadaliu; žmonės išvyksta ne mėnesiui, o dviem savaitėms; vietoj Kenijos ar Tailando jie renkasi Ispanijos provinciją (Andalūziją ar Astūriją); o vietoj viešbučių – agroturizmo ūkius arba netgi apsistoja pas giminaičius kaime. Populiarumo rekordus viršija tokie portalai kaip „Letbonus“ ir „Groupon“, skelbiantys keliones už palankias kainas. Atostogų planavimo logika tapo atvirkštinė: vietą, kur praleisti vasarą, renkasi vadovaudamiesi kainomis, o ne svajonėmis.
Septyneri blogio metai
Praėję metai Ispanijai buvo neįtikėtinai sunkūs. Agentūros „Reuters“ duomenimis, nuo 2008 metų vidutinis realusis darbo užmokestis sumažėjo ketvirtadaliu. Iki šiol beveik kas ketvirtas suaugęs šalies gyventojas (tarp jaunimo – pusė) iš viso neturi darbo. Dėl drąsių konservatorių vyriausybės vadovo Mariano Rajoy sprendimų šalis išvengė bankroto ir vėl pradėjo žengti į priekį. Bet dabar tai jau ne toji valstybė, kuri buvo iki krizės: daug vargingesnė, daug liūdnesnė ir kur kas žemesnio gyvenimo lygio.
„Ankstesni laikai, ankstesnis gyvenimo būdas jau nesugrįš, nes finansų krizė susipynė su anksčiau buvusiomis problemomis, dėl kurių pasiekti ankstesnį gyvenimo lygį Europoje neįmanoma, – aiškino Briuselio laisvojo universiteto profesorius André Sapiras, kuris Europos Komisijos užsakymu parengė „Europos augimo susigrąžinimo koncepciją“. – Pirma, dėl ekonominių ir politinių reformų Kinija, Indija ir kitos besivystančios šalys tapo rimtomis konkurentėmis Europos Sąjungai. Antra, technologinės inovacijos radikaliai pakeitė darbo sąlygas. Trečia, Europos visuomenių senėjimas sukėlė socialinių garantijų krizę. Tai trys iššūkiai, su kuriais Europai kol kas nepavyksta susidoroti.“
Prie Belgijos elito priklausantis profesorius sako, kad tokios vietos kaip Šarlerua, kuris kažkada buvo laikomas dideliu pramoniniu šiaurinės Belgijos centru, šiuo metu tapo skurdo ir nuosmukio simboliu. Tačiau A.Sapiras pastebi, kad ir jo draugų gyvenimo stilius kinta.
„Žmonės pradėjo apsipirkti ne „Carrefour“ ir „Delhaize“ prekybos centruose, bet „Lidl“, „Aldi“, „Colruyt“ parduotuvėse, – yra pastebėjęs mokslininkas. – Visi daug atsargiau leidžia pinigus, nes bijo prarasti darbą ir nenori imti paskolų.“
Kasdien ES importuoja iš Kinijos prekių už maždaug milijardą dolerių: du kartus daugiau, nei pati pristato į Kiniją. Į Senąjį žemyną dideliu srautu plaukia neblogos, bet dažniau – žemos kokybės prekės. Būtent jos pripildo pigių parduotuvių lentynas. Briuselis įspėja, kad du trečdaliai firminių gaminių klastočių, sulaikytų prie Europos sienų, yra pagamintos Kinijoje.
Nepaisant to, „Made in China“ produkcija atlieka svarbiausią vaidmenį: sparčiai augančiai europiečių grupei, kuriai gresia nuskursti, ji leidžia jaustis taip, tarsi gali išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį ir sau leisti daugiau.
Nekokybiški gali būti ir pigūs, ir brangūs prietaisai. Kažkada telefonas „Nokia“ veikdavo daugybę metų, o įkrautas akumuliatorius laikydavo dvi savaites. Dabar išmanieji telefonai jau po metų tinka tik sąvartynui.
Garsėjusi patikimais, nors ir vienkartiniais rašikliais, viena prancūzų kompanija perkėlė gamybą už Europos ribų.
Dabar, naudodami jos produkciją, rizikuojame: ar tik neišsilies jo turinys į kišenę, ar nenustos jis rašyti, nors ką tik jį nusipirkome. Drabužių parduotuvės pavirto niekalo karalyste: daugelio kelnių jau po pirmojo skalbimo nebeįmanoma nešioti, marškinių medžiaga sudyla per metus, batai atsiklijuoja. Avalynės gamyboje svarbiausia žaliava tapo ne oda, bet plastikas.
Nesename savo reportaže „France 2“ programos „Envoye Special“ žurnalistai parodė, kad skalbyklės ir indaplovės dabar gaminamos iš tokių medžiagų, kurios fiziškai negali ištempti daugiau kaip porą metų. Stengiamasi paakinti žmones įsigyti naujų pirkinių ir taip skatinti rinką, antra vertus – mažinti kainas, kad netgi pokrizinės Europos sąlygomis paprastas Smithas, Gonzalezas ar Duponas galėtų sau leisti tai įsigyti. Žinomo prekės ženklo, išsaugojusio reputacijos likučius, logotipas užmigdo pirkėjo budrumą.
„Rinka akivaizdžiai dalijasi į kokybiškas prekes, kurios dažniausiai gaminamos Vokietijoje arba Skandinavijos šalyse, o importiniai surogatai – paprastai tik Azijoje. Tai akivaizdus europietiškų visuomenių susiskaldymas“, – sako Lenkijos ekonomistų asociacijos vadovas Ryszardas Petru.
Labai sultinga žuvis
Panašius triukus galima panaudoti netgi prekėms, kurių iš pirmo žvilgsnio pakeisti neįmanoma, gaminti. Pavyzdžiui, norvegiškoms lašišoms. Kai kam keli kąsneliai šios žuvies pusryčiams yra tam tikras statuso simbolis, kasdienio gyvenimo prabangos krislelis. Žinodami šią ne tokių pinigingų pirkėjų silpnybę, gamintojai sugalvojo ne itin sąžiningą triuką: jie gerai įmirko žuvį vandenyje. Teoriškai viskas lyg ir gerai: produkto kainą galima sumažinti, žuvis atrodo įprastai, o svarbiausia – ją įperka ir tie klientai, kurie neturi itin storos piniginės. Ir tik namie paaiškėja, kad pjaustoma lašiša suyra, neturi skonio, iš jos teka keistas skystis. Ji jau niekuo neprimena senų laikų žuvies.
Kai kurios ekonominės klasės parduotuvės nusprendė pateikti naujuosius laikus atitinkančius pasiūlymus. Užsakymų sistemą jos išvertė atvirkščiai: pirmiausia prekybos tinklas nustato, kiek galėtų kainuoti kilogramas dešros, o po to dešrų fabrikas parenka sudedamąsias dalis, kad sutaptų skaičiai. Būtent todėl pomidorai vis dažniau neturi pomidorų skonio, šokoladas – šokolado, o duona – duonos. „Natūralių“, greitai paruošiamų sriubų, padažų, pusgaminių sudedamąsias dalis pakeitė „chemija“, papildyta ilgu konservantų sąrašu.
Gyvenimo lygis Europoje krinta pamažu, iš pirmo žvilgsnio netgi nepastebimai. Tačiau prekių ir mūsų gyvenimo būdo kokybė sistemingai rieda į nuokalnę.
„Europa galėtų susigrąžinti ankstesnę gerovę, bet tam reikėtų griežtų reformų. O jas ne taip lengva įgyvendinti, turint omenyje senstančią visuomenę, kuri pagal savo prigimtį yra konservatyvi. Ji pirmiausia nori išsaugoti savo socialines privilegijas“, – tvirtina A.Sapiras.
Naujose ES šalyse narėse, tokiose kaip Lenkija, krizės padariniai mažiau pastebimi. Su globalizacija, technologiniais ir Europą graužiančiais demografiniais pokyčiais susijusias problemas šalys naujokės iš dalies neutralizuoja noru atsigriebti už atsilikimą nuo Vakarų kaimynių. Tačiau naujas teritorijas užkariauja tai, ką amerikiečiai vadina „fake“ – klastotėmis.
Sveikinimai iš žiurkėnų miesto
Pats geriausias pavyzdys – Vilianovo miestelis, garsus žiurkėnų miestas. Tai pietiniame Varšuvos pakraštyje pastatytas gyvenamasis kompleksas, kuris simbolizuoja jaunosios „japių“ kartos sėkmę. Iki krizės kvadratinis gyvenamojo ploto metras čia kainavo apie 2500 eurų. Dabar, kai bankai jau nebenori taip dosniai dalyti paskolų, nuosavo kampo pirkinio vertė sumažėjo beveik 50 proc. Bet pastatai, statytojų vadinti „rezidencijomis“ ir „apartamentų kompleksais“, vis dažniau primena Edwardo Giereko laikais pastatyto kaimyninio rajono „dėžutes“: trys kambariai dažniausiai sutalpinami į 50–60 metrų, namai statomi ne iš plytų, bet iš betono, akmeninė apdaila sumažinta iki minimumo.
Jeigu krizės ir struktūrinių problemų kaina būtų paskirstyta visai visuomenei, ji taip skaudžiai nebūtų juntama.
„Tačiau to nenutiko, nes privilegijuotoji klasė, nepanorusi prarasti net dalelės savo gerovės, tam priešinosi. Tie, kurie netelpa į sistemą, praranda neįtikėtinai daug“, – sako Vašingtone veikiančio Petersono pasaulinės ekonomikos instituto ekonomistas Nicolas Véronas.
Už krizę daugiau nei kiti sumokėjo jaunimas, tai yra potencialūs tokių kompleksų kaip Vilianovo miestelis klientai. Ekonomikai nustojus augti jiems neatsirado naujų darbo vietų arba pasiūlomos tik civilinės sutartys, kuriomis remiantis bankai nesutinka išduoti paskolų. Todėl būstui įsigyti pinigų nelieka.
Dėl tų pačių priežasčių nelieka pinigų ir baldams, bent jau geriems. Lenkija pavirto stambia baldų eksportuotoja, bet tai daugiausia – vienkartinės spintos, lovos ir staliukai, kurie subyra po pirmojo persikraustymo. Medžio masyvą pakeitė medienos drožlių plokštės, fanerą – plėvelė. Tai jau ne baldai, o kalnas paprastų (ir prastų) lentų, kurias rinkodaros specialistai stengiasi mums parduoti kaip „šiuolaikinį stilių“.
Blogėjanti statybų kokybė neapsiriboja vien gyvenamaisiais namais. Bėgantys čiaupai tualetuose, neužsidarančios durys, nuo sienų krintanti apdaila visiškai naujuose A klasės namuose – visa tai pažįstama milijonams Europos biurų darbuotojų. Po metų naudojimo jie atrodo blogiau nei garsieji stalininiai namai Rytų Europoje.
Kokybės nuosmukis palietė net stipriausią ekonomine prasme Europos šalį – Vokietiją. Daugiametis taupymas infrastruktūros srityje dabar skausmingai save priminė. Šalyje yra puikus autostradų tinklas, bet vis ilgesni jų ruožai uždaromi remontuoti: skubėti jais galima tik teoriškai.
„Vakarų Europos vyriausybės išeina iš krizės su skola, kuri vidutiniškai 30 proc. viršija ankstesnę. Ispanijoje ji viršija net 60 proc., o Airijoje – 70 proc. Už tuos įsipareigojimus teks atsiskaityti jaunajai kartai. Be to, jie stipriai susiaurina valdžios manevrų lauką“, – pabrėžė A.Sapiras. Niekalo, vidutinybių ir laikinumo pasaulis prasiskverbė ir į paslaugas.
„Der Spiegel“? Tai toks autorius? Knygos pavadinimas?“ – straipsnio autoriaus klausinėjo jaunas vieno „Empik“ knygynų tinklo salono Varšuvoje darbuotojas „be kompleksų“. Jis negirdėjęs apie vieną didžiausių Vokietijos ir Europos savaitraščių. Ir to nesigėdija. Tai tipinis reiškinys, kuris atėjo į mūsų žemyną iš Amerikos: didelė rotacija prastai mokamų darbuotojų, kurių niekas nesistengia mokyti ir kurie patys nenori mokytis, nes šiandien jie parduoda knygas ir laikraščius, o po mėnesio pardavinės kebabus ir dezodorantus.
„Iki krizės uždirbdavau 900 eurų, dabar – vos 600. Virėjui atlyginimą sumažino per pusę, todėl jis išvyko į Londoną“, – tokį pokalbį vasarį iš padavėjos viename iš Kiro viešbučių teigia išgirdęs straipsnio autorius. Teoriškai tai buvo keturių žvaigždučių viešbutis, tačiau beskoniai patiekalai, kuriuos ten patiekė, galėjo tikti tik trijų ar netgi dviejų žvaigždučių viešbučiui.
Panašus dalykas nutiko ir skrendant lėktuvu. Pigių skrydžių bendrovės suvaidino svarbų vaidmenį, kad skrydžiai taptų įmanomi milijonams europiečių. Bet tuo pat metu, kai jos atsirado, primetė savo taisykles ankstesniems vežėjams lyderiams. Kad išliktų, jie pradėjo viską taupyti.
Ilgos eilės prie registracijos (todėl, kad trūksta darbuotojų), sumažinti atstumai tarp kėdžių, pavargęs personalas, kuriam per dieną tenka atlikti daugiau reisų nei anksčiau, „vakarinis sumuštinis“, kur riebiai atrodo tik kaina, arba stiklinė vandens vietoj pietų: visa tai veda prie to, kad žmogui, kuris neturi pinigų verslo klasei, net trumpa kelionė gali virsti nemalonia patirtimi.
Eilės mokykloje ir poliklinikoje
Kokybės nuosmukis prisikasė netgi iki to, kas vadinama europietiškąja socialine valstybe, pagrindų – mokyklų ir medicinos paslaugų sistemos.
Paryžiuje, 13-osios apygardos Fagono gatvėje esančioje mokykloje, dirbančiai Alexandrine jau porą metų tenka vienu metu mokyti dvi klases – antrą ir trečią.
„Kol viena klasė daro namų darbus, aš užsiimu kita. Bet tokiu atveju neįmanoma garantuoti normalaus išsilavinimo lygio ir mokykla praranda savo vertybes“, – sako ji.
Prancūzija tapo šalimi, kurios skola auga, o ekonomika trypčioja vietoje. Ji jau negali sau leisti išlaikyti 5 milijonų iki gyvenimo pabaigos dirbančių valstybės tarnautojų armijos. Nes tuos, kurie turi tokią privilegiją, labai sunku atleisti (juoba kad jie sudaro valdančiosios Socialdemokratų partijos pamatą). Todėl buvo sugalvotas kitoks taupymo būdas – ne visi, į pensiją išeinantys darbuotojai, tarp jų ir mokytojai, keičiami naujais. Etatai mažinami atsitiktinai, visai ne ten, kur galima ir būtina. O tas, kuris nori garantuoti savo vaikams gerą išsilavinimą, vis dažniau priverstas atiduoti juos į privačias mokyklas.
Dėl panašių priežasčių sunkumus išgyvena ir Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba. Dėl lėšų stygiaus rimtų operacijų tenka laukti mėnesius ar netgi metus, konsultacijos neretai trunka vos kelias minutes, gydytojų liko labai mažai. Pasak autoriaus, ten puikią nišą rado lenkų medikai – jie Londone atidaro privačius kabinetus. Už paslaugas tenka mokėti, tačiau jas galima gauti greitai ir kokybiškas, todėl tokių kabinetų savininkai turi daug klientų.
Beje, vis prasčiau funkcionuoja visa socialinės apsaugos sistema, kuri kažkada buvo tapusi pasididžiavimu ir skiriamuoju Europos ženklu pasaulyje. Labdaros fondo „Abbé Pierre“ duomenimis, Prancūzijos miestų gatvėse kasnakt miega 140 tūkst. benamių (tarp jų – 30 tūkst. vaikų). Tai 50 proc. daugiau nei 2011 metais. Pasak žinomo prancūzų ekonomisto Thomo Piketty, tai šiuolaikinės Europos turtų koncentracijos mažos privilegijuotos grupės rankose padarinys. Visi kiti priversti naudotis vis prastesniais produktais ir paslaugomis, o kritiniais atvejais – prarasti ir tai.
Pasak straipsnio autoriaus, Vakarų Europos krizė palaidojo ir lenkų geresnio gyvenimo svajones.
„Anksčiau mes žinojome, kad socialinėms valstybėms, tokioms kaip senosios Europos šalys (puiki infrastruktūra, socialinis aprūpinimas, pakankamai laisvalaikio), sukurti reikalingos daugiausia dvi kartos. Dabar ši perspektyva išnyko, nes ore ištirpo pats modelis“, – rašo autorius.
„Šiuose pokyčiuose aš vis dar įžvelgiu privalumų. Žmonės neišlaidauja kaip išprotėję, vertina mažus džiaugsmus, jie tapo solidesni, šeima įgavo ankstesnę prasmę, jie suprato, kad materialinė gerovė – dar ne viskas, – sako C.Fernandez. – Dabar ispanai dažniau važinėja dviračiu, sportuoja, nors ir nevaikšto į sporto sales, nes už jas reikia mokėti.“
Parengė Eugenija Grižibauskienė
