Tačiau kredito unijos sutvirtėjo tiek, kad kai kam pradėjo kelti nerimą.
Apie kredito unijoms taikomus suvaržymus, jų dabartį ir perspektyvas kalbėjomės su Lietuvos kredito unijų asociacijos „Lietuvos kreditas“ valdybos pirmininku, patyrusiu bankininku Kęstučiu Olšausku.
„Lietuvos kreditas“ – pirmoji Lietuvos kredito unijas suvienijusi asociacija. Ji įsikūrė 1997 metų rugpjūtį. Vėliau įsikūrė ir kitos kredito unijų asociacijos, jų šiandien yra keturios. Pasak asociacijos vadovo K.Olšausko, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atgimė ir kredito unijų judėjimas.
– Tada atsirado ir pradėjo sparčiai plėtotis nacionalinės finansų įstaigos – kredito unijos. Tačiau jos iš karto susidūrė su kliūtimis, nes vietos ir užsienio kapitalo bankai tos partnerystės nelabai norėjo.
Kai kalbame apie žemės ūkį, sakome, kad reikia išlaikyti žemę savo rankose, o su pinigais to nedarome. Statistika tokia: 90 proc. žemės yra mūsų rankose, o daugiau kaip 90 proc. pinigų patikime ne nacionalinėms finansus administruojančioms įstaigoms. Tai verčia susimąstyti.
Besivystant ekonomikai Lietuvos verslą plėsti rizikinga. Be abejonės, užsienio kapitalo įstaigos, kurios tvarko finansus, yra atsargios. Todėl verslo plėtra ir užimtumas yra ne tokie spartūs, kaip norėtųsi Lietuvos gyventojams.
– Norite pasakyti, kad užsienio bankai, kurie dirba Lietuvoje, ne itin noriai finansuoja Lietuvos verslą?
– Jie investavo į būstus, išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, o kai reikia kredituoti verslą, ypač smulkųjį, susilaiko. Juk iš tų 40 mlrd. litų, kuriuos bankai pritraukė iš užsienio ir išskolino, didesnė dalis nutekėjo į būstų statybą.
Jei ir nebūtų buvę pasaulinės ekonomikos krizės, Lietuvoje vis vien ji būtų įvykusi. Žmonės yra prasiskolinę, o patys savo verslo neišplėtoję. Prieškariu iš nacionalinių pinigų pilaičių nebuvo pristatyta, tačiau buvo tvarteliai, ūkiukai, smulkieji gamintosjai.
– Turime keturias kredito unijų asociacijas. Ar nebūtų geriau, kad jos vienytųsi ir dirbtų drauge?
– Sovietmečiu buvo viena partija ir manėme, kad blogai. Kai susikūrė daugiau, mums vėl blogai. Turime suprasti: jeigu norime gyventi gerai, turi būti įvairovė. Nebūtina visiems būti viename kambaryje.
Mūsų, seniausios asociacijos, tikslas – siekti vienybės. Mes susitinkame, bendraujame, diskutuojame. Žmonės ir kredito unijos su skirtingomis idėjomis irgi vienijasi. Tai sveikas rodiklis, o tai, kad susėdame ir kalbamės apie bendrus reikalus, irgi yra geras dalykas.
Tai liudija kredito unijų judėjimo brandą ir gebėjimą spręsti problemas. Pavyzdys – patobulintas Kredito unijų įstatymas, kuris praėjusių metų rugpjūčio 4 d. buvo patvirtintas Seime. Kredito unijos parodė vieningumą.
– Kokia turėtų būti kredito unijų tolesnio vystymosi koncepcija?
– Mūsų nuomone, reikia orientuotis į JAV, Japonijos patirtį – tai yra į aukščiausio lygio pasaulio šalių ekonomiką. Yra ir kitas požiūris – sekti Europos pavyzdžiu.
Europa jau yra perėjusi kredito unijų etapą ir pasiekusi komercinių-kooperatinių bankų lygmenį. Didžiosios Europos šalys siekia sustiprinti savo šalių kapitalo bankus. Vokiečiai, prancūzai, austrai siekia stiprinti savo kooperatinius bankus sudarydami jų junginius.
Didžioji Britanija ir kitų šalių vyriausybės stiprina jų komercinius bankus. Lietuvoje kol kas dominuoja bankai, kurie turi savininką, ir jie savo interesais supanašėja su užsienio bankais.
Mes dar tik turime kooperatinio banko užuomazgą – Lietuvos centrinę kredito uniją. Amerikiečiai ir japonai mano, kad, siekiant išlaikyti savo identitetą ir sudaryti sąlygas nacionalinio verslo stabiliai veiklai, kredito unijos yra būtinos. Jos leidžia patiems gyventojams tvarkyti savo pinigus. Tvarkyti taip, kaip jie nori.
Ir tai parodė praktika. Kai atėjo krizė, bankai sustabdė finansavimą, žmones paliko ant ledo. Skandinavai tvarkė mūsų piniginę, bet tų pinigų jau nebedavė. Ir tik kredito unijos jiems padėjo.
Kredito unijų kooperacijos principas buvo įgyvendintas. Prieš krizę jos valdė 600 mln. litų, o krizės pabaigoje 2012 m. mes jau turėjome 2,1 mlrd. litų. Žmonės suprato, kad pinigus reikia laikyti pas savus ir ten, kur galės tuos pinigus patys tvarkyti.
– Kokią dalį šalies gyventojų pritraukė kredito unijos?
– Mūsų dar nedaug – vos 150 tūkst. gyventojų tapo kredito unijų nariais. Iš viso yra 74 unijos. 63 priklauso Lietuvos centrinei kredito unijai, o 11 yra laisvos. „Lietuvos kredito“ asociacijos kredito unijų turtas yra 134 mln. eurų, arba 22 proc. visų kredito unijų turto. Visos laisvos kredito unijos valdo 29 proc.
Centrinėje kredito unijoje vyksta stebuklai su pelnu. Visos laisvosios unijos praėjusiais metais gavo daugiau kaip 10 mln. litų pelno, o kitos 63 kredito unijos, kurių veiklai įtakos daro Centrinė kredito unija, patyrė per 6 mln. litų nuostolio. Taigi galima daryti išvadą, kad „tvirtas centras“ ir centralizacija ne visada yra efektyviau ir geriau.
– Dėl kokių priežasčių tai nutiko?
– Lietuvos bankas 2012 metų pabaigoje pakeitė kredito unijoms taikomus reikalavimus. Išsigando. Kai mes augome ir sudarėme 3 proc. rinkos, mums užmovė apynasrį ir mes vėl nukritome iki 2 proc.
Pirma, jei finansuojame smulkųjį verslą, mums taikomi aukšti apribojimai kapitalui. Tarkime, bankai turi turėti kapitalo, kuris dengtų riziką, ir tas rodiklis yra 8 proc. rizikingų aktyvų, o mums – 25 proc. Tai didelis apribojimas. Lietuvos bankas faktiškai sustabdė mūsų veiklą. Todėl net per krizę išaugę kredito unijų aktyvai bendrame portfelyje pradėjo mažėti.
– Koks buvo šio Lietuvos banko sprendimo motyvas?
– Neva bręsta rizika. Bankrutavo bankai drambliai, bet, pasirodo, kalčiausios skruzdėlės – kredito unijos.
Joms buvo skirtas svarbiausias dėmesys.
Amerikiečių nuomone, kad būtų sveikas klimatas finansų rinkose, būtina siekti, jog 10 procentų rinkos užimtų smulkiausi rinkos dalyviai – kredito unijos. O pas mus siekiama, kad jų iš viso nebūtų.
Kai pinigus tvarko užsienio kapitalo įmonės, o dar geriau – jų filialai, valdininkams sumažėja atsakomybė dėl finansų įmonių veiklos.
Kai nėra konkurencijos, bankai indėlininkams moka nulines palūkanas ir užsitikrina milijardinį pelną, uždirbtą Lietuvoje, o kredito unijos taiko 2 proc. palūkanas.
Lietuviai dar nepabudo ir nesupranta, kad yra alternatyva. Bankai šios alternatyvos prisibijo.
– Lietuvos bankas, griežtindamas reikalavimus kredito unijoms, matyt, nori mus visus apsaugoti nuo rizikos?
– Visur, kur yra degtukų, yra pavojus. Tas pat ir su pinigais. Lietuvos banko kolektyvas stiprus ir kompetentingas. Per visus nepriklausomybės metus jis dirbo pasaulio ritmu, bet yra problema, kad jie protingesni (turi aiškias užduotis, ilgalaikes programas ir stabilų personalą) už visus kitus – Finansų ir kitų ministerijų atstovus.
Todėl turime labai kompetentingą prižiūrėtoją, o tas, kuris tvarko šalies ūkį ir finansus, yra visa galva žemiau, nes valstybė neturi parengusi ilgalaikės veiklos programos – detalaus plano, tad priklauso nuo partijų kaitos valdžioje.
Juk prižiūrėtojas viską darys, kad jam būtų ramu dieną ir naktį. Todėl natūralu, jog jis stengsis, kad tų mažųjų būtų kuo mažiau. Todėl dabar naujoms kredito unijoms įsisteigti faktiškai nėra galimybės. Ir jos nebesikuria.
– Jums tai turėtų patikti, nes mažesnė konkurencija.
– Anaiptol. Jeigu esi skruzdėlė, daugintis privalai, nes laisvoji rinka reikalauja atsinaujinti. Tas, kuris neprisitaiko arba dirba netinkamai, gali bankrutuoti. Ir tokių pavyzdžių turime. Tarkime, mūsų asociacija nėra didelė, bet sveika.
Praėjusiais metais ištiesėme pagalbos ranką vienam savo nariui. Asociacija yra įsteigusi savo Stabilizavimo fondą.
Įstatymai to nenumato, bet mes patys taip nusprendėme. Fonde turėjome daugiau kaip 0,5 mln. litų ir vieną sunkumų ištiktą narį apsaugojome nuo bankroto.
Labai gerai, kad Lietuvos bankas toks tvirtas, tegul jis toks ir lieka. Tačiau norėtųsi, kad žmonės, kurie rūpinasi Lietuvos finansais, ekonomika, taptų įtakingesni. Seime ar Vyriausybėje dirbantys žmonės parodo, kad pas mus einama paprasčiausiu keliu – norima viską daryti taip, kaip kiti daro.
Arba stengiasi nieko nedaryti, kad tik išsaugotų vietas. Nieko nedarant ir atsakomybės nebelieka. Kodėl Lietuva neturi rimtos skaičiais paremtos ateities programos? JAV nuo 1980 metų turi ilgalaikes ir tarp ūkio šakų suderintas programas, net Rusija kalba apie 50 metų šalies vystymosi programą, o mes – ne.
Manau, kad tai yra vienas svarbiausių trukdžių, kuris neleidžia skirti pakankamo dėmesio kredito unijoms. Į jas nežiūrima kaip į šaltinį, kuris padėtų plėtotis ekonomikai. Taip, kaip buvo prieškariu.
– Kur slypi kredito unijų stiprybė?
– Kai bankrutavo bankai, į kredito unijas atėjo daug bankininkų. Šiandien visose kredito unijose dirba bankuose dirbę specialistai.
Informacinių technologijų evoliucija sudarė sąlygas kredito unijose naudoti tokias pat informacines technologijas kaip ir bankuose.
Apie kredito uniją „Sostinės kreditas“
„Sostinės kredito“ veiklos pradžia – 1996 m.
Paskolų portfelis – 11 569 tūkst. eurų.
Turtas (aktyvai) – 31 739 tūkst. eurų.
Kapitalas – 2625,5 tūkst. eurų.
2014 m. pelnas – 404 tūkst. eurų.
Adresas: Pušų g. 10, Vilnius, www.sostineskreditas.lt
Faktai ir skaičiai apie kredito unijas
Lietuvoje iš viso veikia 74 kredito unijos.
Kredito unijos pernai uždirbo 1,3 mln. eurų pelno, o 2013 m. sektorius patyrė 11,4 mln. eurų nuostolių.
Pelningai dirbusios 54 kredito unijos uždirbo 6,3 mln. eurų pelno, o 20 nuostolingai dirbusių unijų patyrė 5 mln. eurų nuostolių.
Kredito unijų turtas per metus smuktelėjo 0,6 proc. ir 2015 m. sausio 1 d. sudarė 617,2 mln. eurų.
Didžiausią kredito unijų turto dalį sudarantis paskolų portfelis siekė 263,6 mln. eurų ir buvo 11,4 proc. mažesnis nei prieš metus.
2014 m. kredito unijų turto ir pelno rodikliai (tūkst. Lt)
Kredito unijos * Turtas * Einamųjų metų pelnas (nuostoliai)
„Lietuvos kredito“ nariai * 241 318 * 2 473
„Lietuvos kredito“ nariai ir partneriai * 462 496 * 9 730
Iš viso laisvos KU * 628 574 * 10 962
Visos Lietuvos kredito unijos * 2 131 102 * 4 349
Asociacija „Lietuvos kreditas“ vienija šias kredito unijas: „Amber“, „Sostinės kreditą“, Panevėžio regiono taupomąją kasą, Vilniaus regiono kredito uniją, „Taupyklę“.
Kredito unijos, dalyvaujančios pagal partnerystės sutartį – LTL kredito unija, „Taupkasė“, Centro taupomoji kasa.
