Bekojis geležinkelininkas: apie viltį, valią, darbą ir pinigus

Pusė milijono litų, arba 145 tūkt. eurų. Tiek prireikė pinigų, kad darbe kojų netekęs geležinkelininkas vėl galėtų žingsniuoti.

Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Tai kasdienybė: V.Moskvyčevas prisitvirtina protezus ir apsuka vieną kitą ratą Kauno gatvėmis. „Esu ne iš tų, kurie ištikus nelaimei pasiduoda“, – sakė vyras.<br>Mantauto Patašiaus nuotr.
Volodymyrui kojų protezus pagamino Kaune besidarbuojanti ortopedijos įmonė.
Volodymyrui kojų protezus pagamino Kaune besidarbuojanti ortopedijos įmonė.
Daugiau nuotraukų (8)

Audrė Srėbalienė

May 17, 2015, 11:07 AM, atnaujinta Nov 28, 2017, 9:09 AM

„Prisijaukinau nelaimes. Kai jos nuolat lenda į gyvenimą, tai padaryti – geriausia išeitis. Gyvenu kartu su jomis“, – kaunietis 61 metų Volodymyras Moskvyčevas ant nieko neburnoja dėl to, kad tenka nešti sunkų išbandymų nešulį.

Prieš pustrečių metų jis neteko abiejų kojų. „Tai darbo įvykis“, – V.Moskvyčevas nesuka akių į šoną, kai žmonės įbeda žvilgsnį į protezais apautas biges.

Vagonas nukirto kojas

Kas nutiko kojoms? Volodymyras paberia keletą laiką įrėminančių skaičių: 2012-ieji, rūgpjūčio 23-ioji, 5 minutės po 10 valandos vakaro. Įvykio vieta – Vilkaviškio rajonas, Pilviškių geležinkelio stotis.

„Buvo jau sutemę, kai su šilumvežio mašinistu formavome traukinio sąstatą. Man reikėjo apžiūrėti prekinius vagonus, juos sukabinti, patikrinti stabdžius.

Prikabinome pirmą vagoną. Viską patikrinau – viskas buvo gerai, tad per raciją mašinistui daviau komandą važiuoti. Ir, nelaimei, žengdamas šalin paslydau ant sušlapusios geležinkelio skaldos. Vagonas jau riedėjo. Man pargriuvus kairė koja pateko po jo ratais, paskui – ir dešinė“, – laiką atgal suktelėjo V.Moskvyčevas.

Per dvidešimt darbo metų „Lietuvos geležinkeliuose“, Krovinių vežimo direkcijoje, jis buvo sukaupęs solidžią prekinių traukinių konduktoriaus patirtį. Tačiau nelaimė vienu kartu nukirto geležinkelininko sąsajas su šia profesija. Nukirto, bet nesunaikino nei valios, nei gebėjimo į viską žvelgti su tam tikra optimizmo doze.

„Jums įdomu, kaip jaučiausi pakliuvęs po vagono ratais? – klausimu klausimui už akių užbėga V.Moskvyčevas. – Nepraradau sąmonės. Pats per raciją surėkiau mašinistui, kad vagonas pjausto kojas. Jis akimirksniu sustabdė šilumvežį, pripuolė prie manęs ir, pamatęs, kas įvyko, puolė skambinti greitajai.“

Sužalotas vyras atsidūrė Vilkaviškio ligoninėje, o iš jos, medikams suteikus pagalbą, kuo skubiau buvo išvežtas į tuometę Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę.

„Ką čia pripasakosi, – atsiduso pašnekovas. – Chirurgai padarė, ką tokiais atvejais privalu buvo padaryti. Kaulai buvo sutraiškyti, audiniai – taip pat. Jie amputavo kojas – nupjovė tiek, kad pjūvis būtų lygus: šiek tiek žemiau kelių.“

Sulaukė pagalbos

„Dauguma žmonių mato tik tamsiąją gyvenimo pusę. Aš – ne iš jų. Esu įsitikinęs, kad viską galima ištverti. Tad ir ši nelaimė manęs nenuskandino“, – sakė V.Moskvyčevas.

Prireikė maždaug pusmečio, kad jis atsistotų ant kojų. Sukandęs dantis, mintyse inkšdamas iš skausmo, griūdamas ir kildamas išmoko vaikščioti.

Ortopedijos specialistai – Kaune esančios „Ortho Baltic“ įmonės darbuotojai jam pagamino protezus ir juos prie bigių pritvirtinančią įrangą. Kad ji imtų veikti, prireikė nežmoniškos valios.

Nuostabiausia ir baisiausia, kad Volodymyras šiuo metu ne tik kulniuoja nė nešlubuodamas dirbtinėmis kojomis.

Gavęs dovanų dviratį, jau po metų su bendražygiais numynė kone 30 kilometrų – iš Kauno į Kačerginę ir atgal. Šiuo metu jis taip pat kone kasdien sėda ant dviračio ir gena jį Kauno gatvėmis.

„Aš neverkšlenu. Ir kitiems patariu to nedaryti. Viską įmanoma ištverti. Žinau, kad Vokietijoje turiu antrininką – bekojį vilkikų vairuotoją. Vadinasi, jis taip pat nepalūžo.

Man pasisekė, kad nelikau vienas ir kad anksčiau atkakliai sportavau. Be to, niekada negirtuokliavau – svaigalai nebuvo man tinkami pakeleiviai. Jie nesuėdė sveikatos, o jos man visur ir visada reikėjo labai stiprios“, – sakė Volodymyras.

Reikėjo, nes 1986-aisiais vyras atsidūrė tarp tų, kurie likvidavo Černobylio atominės elektrinės nelaimės padarinius.

Reikėjo, nes vyras ir po avarijos dar suskubo padirbėti vairuotoju tiekėju Kryme, kai viena iš amerikiečių energetikos įmonių pusiasalyje ieškojo gamtinių dujų išteklių.

Jos reikia ir dabar, nes Volodymyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir, kai tik prireikia, suka ratus į Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją.

„Žinau, sako man vienas bendradarbis, kaip tu nežmoniškai vairuoji. Vairuok, o aš nors šalia pasėdėsiu“, – šyptelėjo V.Moskvyčevas, pastaruoju metu daug laiko praleidžiantis prie vilkiko vairo.

Protezai – lietuviški

„Man pasisekė ir dėl to, kad darbdaviai nenusigręžė, atvirkščiai – itin daug pagelbėjo.

Po avarijos jau kitą dieną „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka išdygo prie mano lovos palatoje. Nenusigręžė ir bičiuliai. Anekdotų karalius Raimundas Šilanskas taip pat nepamiršo manęs, kai atguliau ant patalo“, – V.Moskvychevas pabėrė ir daugiau garsių žmonių pavardžių – ir politikų, ir ne politikų, kurie jam pagelbėjo.

Pasak vyro, ligonių kasos protezų gamybai kaip kompensaciją skyrė 12 tūkst. litų (apie 3500 eurų). Tai tik dalelė kainos, kurią realiai reikėjo sumokėti.

„Pasak gydytojų, pastačiusių mane ant kojų, protezai ir reabilitacija kainavo pusę milijono litų – apie 145 tūkst. eurų. Be darbdavių ir artimųjų pagalbos apie tai, kad vaikščiosiu, nebūčiau galėjęs nė pasvajoti“, – užsiminė vyras. Jis pasidžiaugė ir tuo, kad jo protezai yra lietuviški, mat juos pagamino Kaune įsikūrę „Ortho Baltic“ galūnių protezų specialistai.

Vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos jis mieliau patylėtų. „Ar skauda?“ – išsprūdus klausimui Volodymyras trumpam prityla.

„Kartais degina skausmas kojas kaip ugnis... Bet nenoriu, kad manęs gailėtų ir lepintų. Nesu toks vienintelis. Ligoninėje visko prisižiūrėjau. Vis dėlto esu vyras. Valios ir kantrybės manyje dar į valias. Ne mane vieną nelaimė ištiko. Dažnai važinėti tenka ir po Lietuvą, matau, ką žmonėms tenka iškęsti. Žinau, kad ir jie, turėdami tokius protezus, galėtų vaikščioti. Bet negali“, – tepratarė.

Mirtys ir sunkios traumos darbe – ne retenybė

Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, šiemet per sausį–balandį darbe žuvo 14 žmonių, sunkiai susižalojo – 40.

Palyginti su 2014-ųjų pirmųjų keturių mėnesių statistika, mirtinų nelaimių darbe sumažėjo: pernai, kaip ir užpernai, jų būta 21-os, 2012-aisiais – 18. Sunkių traumų skaičius kasmet išlika maždaug toks pat – apie 40.

Kaip ir kasmet, daugiausia sunkių nelaimių per keturis šių metų mėnesius įvyko statybų, transporto bei saugojimo sektoriuose.

Darbe šiemet jau žuvo penki statybininkai, mirtinai susižalojo keturi transporto sistemos darbuotojai. Mirtinų nelaimių būta ir apdirbamosios pramonės, elektros tiekimo, miškininkystės įmonėse.

Daugiausia – 14 iš 40 – skaudžių nelaimių ištiko statybų aikštelėse. Sunkiai susižalojo ir 4 transportininkai. Santykinai daug sunkių traumų buvo ir pramonės įmonėse – sunkiai susižalojo 9 darbuotojai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.