Moterys pyksta
Savo ūkelyje pagamintais sūriais, varške, pienu, sviestu prekiauja keliolika moteriškių iš įvairių rajono seniūnijų, į Jonavą produkciją atveža ir viena kita kaimietė iš Kaišiadorių, Kėdainių kraštų – čia joms esą arčiau nei iki savame rajone esančių turgaviečių.
Moterys prisipažino, kad šiuo metu jos jaučia nerimą ir įtampą, nes bijo vėl ateinančių tikrintojų. „Atėjo ne vienos specialistės, bet kartu su policijos pareigūnais, tarsi pas kokias nusikaltėles. Kelias nubaudė piniginėmis baudomis ir įspėjo, kad antrą kartą turėsime mokėti keliskart daugiau. Iš kur tokius pinigus imti? Nesumokėsi – ateis antstoliai, ir galas“, – gąsdinosi prekeivės.
„Ateina su policija ir iš karto skiria baudas. Iš ko sumokėti? Tai yra smulkiojo verslo žlugdymas. Kažin ar valstybei bus naudingiau, jeigu parduosiu tas dvi melžiamas karves ir ateisiu užsiregistruoti į Darbo biržą?“ – retoriškai klausė sodietė Rasa.
„Kaime dirbame, o ne sėdime patvoriuose ir alų geriame. Visi klykia, kad kaimas prasigėręs, o kai mes spaudžiame sūrius ir dairomės, kaip uždirbti kokį eurą, tai baudas skiria, tarsi neišmanytume higienos reikalavimų. Ką čia ir kalbėti, graudu, kai šitaip žemina“, – pritarė kolegei Vaclova.
Aibė reikalavimų
Į pokalbį įsijungė ir pieno produktais prekiaujanti sodietė Lionė. „Laikau dvi karves, tad visą pieną panaudoju produktams gaminti. Matote – sūriai mano pačios spausti. Visi švieži, nes vakare karvę pamelžusi suslėgiau sūrius. Turiu savo klientų, grietinę atvežu ne kibiriuke, bet stiklainyje, kurį mano pirkėjas ir nuperka. Mūsų visų produkcija turi paklausą. Prekiaujame kelerius metus, bet niekas niekada nesiskundė prasta kokybe“, – sakė moteris.
Kaimo žmogui ir viena karvutė neša naudą. Negalią turinti Marytė pasakojo, kad prie gaunamos invalidumo pašalpos prisiduria parduodama namuose pagamintus produktus. Ant prekystalio tvarkingai maišeliuose sudėlioti keli sūriai, sufasuota varškė, susverto sviesto gabalėliai. Čia kainos negąsdina: kilogramą varškės galima nusipirkti už 2,9 euro, vieną litrą pieno – už 0,60 euro.
„Turime ir pieno tyrimų rezultatus, ir nedidelį šaldytuvą su ledukais atsivežame. Ir kraujo, ir vandens tyrimai padaryti. Kažkas sumąstė, kad reikia leidimų net tiems trims sūriams parduoti. Paimti pažymą iš VMVT nesunku, bet atsiranda kitų keblumų. Norint gauti tą popierėlį, reikia ir karvei tvarte pagal reikalavimus patalpas įrengti, vos ne parketą sudėti, gal pareikalaus, kad jai ir muzika grotų. Kur mums, kaimo žmonėms, tą vieną galviją laikyti? Juk reikalauja ir atitinkamo ploto, ir plytelėmis išklotos virtuvės, kur galėtume varškę nuspausti, yra daugybė nesuvokiamų reikalavimų. Tas, kas tą įstatymą sugalvojo, gal ir karvės akyse nėra matęs. Matyt, pastebėjo, kad esame konkurentai prekybos tinklams, kurie kosminėmis kainomis pieną ir jo produktus pardavinėja. Taip siekiama susidoroti su smulkiaisiais prekeiviais“, – rūstavo Marytė.
Per aukšti reikalavimai
Smulkia prekyba užsiimančių kaimo žmonių vaikymu nepatenkinta ir Jūratė, prie kurios produktų rikiuojasi jos klientai.
„Tos dvi karvės – man visa paguoda. Šeimoje yra du sūnūs studentai, aš kas mėnesį gaunu po 50 eurų invalidumo pašalpą. Jeigu išvarytų iš turgaus, tai nė neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi. Niekam nesvarbu, kad mes neturime finansinių galimybių nei virtuvėje įrangai pasistatyti, nei plytelėmis išsiblizginti, kaip tie įstatymų leidėjai reikalauja. Visą gyvenimą dirbame, plušame, mokame gyventi tvarkingai ir švariai. Tai mat nebegerai, nebetinka, kažin kokių stebuklų reikalauja. Bet, ponai, sakykite, ar žmogus, turintis vieną ar dvi karves ir iš jų gyvenantis, pajėgus įsirengti šiuolaikiškus cechus? Sukamės, kaip išmanydamos, kad tik pragyventume, žmonėms kokybiškus produktus už padorią kainą parduodame, tik valdininkams nebegerai „,– piktinosi Jūratė.
Ragina ateiti į VMVT
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Jonavos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininkė-valstybinė veterinarijos inspektorė Diana Daina Šutovienė iš tiesų patvirtino, kad visi asmenys, norintys prekiauti mažais kiekiais žaliu pienu ar pieno produktais, privalo gauti registracijos pažymą jos vadovaujamoje įstaigoje.
Pasak pašnekovės, kiekvienas prekeivis, atvežantis į turgų savo namuose pagamintą produkciją, turi atvykti į VMVT ir įsigyti reikiamą dokumentą.
Norintysis prekiauti savo gamybos produktais tarnybai turi pateikti asmens medicininę knygelę, higieninių įgūdžių išklausymo dokumentą, mikrobiologinį ir cheminį vandens tyrimą.
„Mūsų reikalavimai yra minimalūs, tik moterims atrodo, kad dideli, – komentavo D.D.Šutovienė. – Argi sunku gamintojui įsigyti sveikatos knygelę ar higienos įgūdžių knygelę, turėti šaltkrepšius? Pieno kokybės ir sudėties rodikliai tiriami vieną kartą per ketvirtį, o mikrobiologiniai rodikliai – kartą per metus. Melžiamų karvių ženklinimo, laikymo, šėrimo bei veterinarinių vaistų naudojimo reikalavimai galioja tie patys, kaip ir bet kuriam kitam ūkiui. Daug kartų apie tai kalbėta, išdalytos atmintinės, o padėtis nesikeičia.“
Anot D.D.Šutovienės, VMVT įstaigos specialistai tikrai nežiūrės pro pirštus į reikalavimų nesilaikymą.
„Ne pirmą kartą kalbame apie registracijos pažymėjimus, bet savos gamybos produktais prekiaujančios moterys mūsų girdėti nenori. Juk kiekvienas prekeivis, net ir tas, kuris dirba kioske, privalo pasitikrinti sveikatą, turėti minimumą žinių. Jeigu moteriškės nori pardavinėti tik žalią pieną, tai nereikia atskiros virtuvėlės, pakanka laikytis higienos reikalavimų. O jei nori gaminti pieno produktus – sūrius, varškę, sviestą, turėtų būti įrengta atskira patalpa. Tačiau norisi tikėti, kad moterys yra geros šeimininkės, laikosi higienos reikalavimų ir namuose. Mes tikrai nereikalausime atskirų patalpų karvėms. Pakanka, jeigu žmonės garantuoja jų gerovę, šėrimą, sveikatingumą. Tegul bent užsiregistruoja kaip žalio pieno pardavėjos. Nereikėtų nervintis ir gąsdintis. Nesuprantama – moterys vaikšto po Savivaldybę, trukdo darbuotojus, o pas mus neateina“, – stebėjosi D.D.Šutovienė.
Pirkėjai patenkinti
Pirkėjai, akylai stebėję žurnalistų pokalbį su prekeivėmis, nedelsdami jas ėmė ginti.
„Blogai, jeigu šiuos žmones išvarys iš turgaus. Kelerius metus pieno produktus perku tik iš šių moterų, džiaugiuosi kokybe ir skoniu. Nepalyginsi su tais, kurių apstu didžiosiose parduotuvėse. Niekada nepasitaikė, kad patektų pasenęs ar neskanus sūris, grietinė ar pienas, – kalbėjo jonavietė Laimutė. – Kainų prekybos centruose nepalyginsi su kaimiškų produktų kainomis. Valdžia turėtų gerai pagalvoti, ar bausti šias moteris už kažkokio popierėlio neturėjimą, ar pagirti už darbštumą.“
Jonavoje gyvenantis Algirdas Norvilas buvo dar kategoriškesnis: „Jeigu būtų mano valia, uždrausčiau prekybą pieno produktais didžiosiose parduotuvėse. Nusiperki pieno – vidurius ima sukti. Ar tai pienas? O koks sviestas? Visokie augaliniai mišiniai. Tik kainos beprotiškos. Argi mūsų kišenei? Valdžia nemąsto apie tai. Aš šiame turgelyje iš kaimo žmonių daug metų perku ir pieną, ir sūrį. Žinau, kad valgau natūralius produktus, o ne su priedais. Ir vaikai, ir anūkai juos vartoja ir, neabejoju, yra sveikesni nei maitintųsi parduotuvėje pirktu maistu. Daugelis prisimena senus laikus, praėjusį amžių. Juk ir tada pardavinėjo ir pieną, ir sviestą, ir grietinę, kitus produktus. Niekas nedraudė ir už tai nebaudė, o dabar sugalvojo – negalima be pažymos. Visi žino – kartais apsinuodija dešimtys žmonių, suvalgiusių vienokį ar kitokį maistą restoranuose, kavinėse, valgyklose ir kitur. Kaip tada paaiškinti tokius atvejus?“
