Šis žmogus kadaise žarstė milijonus dolerių. Tiesa, ne prabangiose parduotuvėse, o savo dirbtuvėje. Dabar jam tenka gyventi iš 180 eurų pensijos.
Iš pasiturinčio fabriko savininko šeimos kilęs 74 metų Hansas Jurgenas Kuhlis iki šiol vadinamas vienu iš pinigų klastojimo genijų. O įkliuvo jis susiviliojęs kalbomis apie netikrų banknotų ištroškusius lietuvius.
Talentingas dailininkas už tai jau atsėdėjo už grotų, todėl nieko neslėpdamas papasakojo apie savo gyvenimą Vokietijos leidiniui „Faz.de“.
– Vokietijos federalinio kriminalinių nusikaltimų tyrimo biuro teigimu, jūsų padirbti doleriai buvo išskirtinės kokybės. Ar tuo didžiuojatės?
– Ne. Jei dabar gaminčiau dolerius, jie būtų dar geresni, gerokai aukštesnės kokybės. Ir jeigu kas nors iš amerikiečių slaptosios tarnybos pasakytų, kad jie tikri, tuomet tikrai didžiuočiausi.
Bet prokuroras sakė, jog dar kartą įkliuvęs jau kalėčiau iki gyvos galvos. O aš nenoriu mirti kalėjime.
– Kiek žinoma, netikri doleriai buvo vėlesnis jūsų karjeros etapas – pirmiausia klastojote amerikiečių dailininko Andy Warholo darbus?
– Nieko panašaus! Taip, prisipažįstu, kad mano kūrinių stilius ir atlikimo technika tokie pat kaip A.Warholo, bet naudojau kitokias spalvas ir darbai kiek mažesni.
Na, o savo pirmuosius suklastotus dolerius pagaminau 1998aisiais. Su jais ir įkliuvau.
Buvau suimtas, kai juos pardaviau pirkėjais apsimetusiems federalinio kriminalinių nusikaltimų tyrimo biuro darbuotojams.
Man paskyrė lygtinę 15 mėnesių bausmę, netekau savo dirbtuvės. Negana to, dar reikėjo sumokėti baudas.
– Bet ši pamoka nedavė naudos ir pamėginote dar sykį?
– Staiga prasiskolinau. Pirmą kartą gyvenime susidūriau su pinigų stygiumi, nors buvo metas, kai per mėnesį turėjau 30 tūkst. Vokietijos markių kišenpinigių.
Mano bendradarbis Sinanas tvirtino, kad per 3–6 mėnesius galėčiau atsikratyti skolų ir dar užsidirbti milijoną.
Man reikėjo gaminti suklastotus dolerius, o Sinanas turėjo per savo pažįstamus Albanijoje juos paleisti į apyvartą.
Be to, turėjau idėją, kaip pagerinti padirbtų dolerių kokybę.
Tikro dolerio kokybė labai aukšta, tokią galima pasiekti tik naudojant ofsetinę spaudą.
Tačiau šis spaudos būdas plokščias, nėra net mažiausių plieno raižinio paliktų pakilimų ir išgaubimų. Skirtumą jaučia net neprofesionalas.
Man šovė idėja ofsetu išspausdintus banknotus padengti laku, kuris veikiamas ultravioletinių spindulių srauto žaibiškai sukietėja ir nenubyra. Tuomet 100 dolerių kupiūra atrodo daug gražiau.
– Kodėl klastojote dolerius, o ne eurus?
– Gal ir nenorėsite patikėti, bet esu labai moralus žmogus. Juk kada nors suklastotas euras būtų patekęs kad ir į už kampo esančios parduotuvės kasą.
O juk už atiduotus netikrus pinigus normalių verslininkas nebegautų. Aš nenorėjau pakenkti parduotuvei.
– Bet gaminti suklastotus dolerius taip pat nemoralu?
– Taip, bet jie nukeliaudavo toli. Pirmiausia – pas nusikaltėlį į Albaniją, o iš ten – į kito nusikaltėlio Irake rankas. Maniau, kad ne toks jau ir blogas kelias.
Bet vieną dieną albanai netikėtai atsisakė suklastotų dolerių. Man tai reiškė galą.
Tuo laiku turėjau dar dešimt milijonų, kurie buvo laikomi kartoninėse dėžutėse nuomojamame konteineryje Kelne. Tai buvo tik labai geros kokybės banknotai.
Likusių norėjau atsikratyti – brokuotų kiekis buvo milžiniškas. Juk per valandą spausdinimo mašina teoriškai galėjo pagaminti net penkis milijonus dolerių.
Pirmąjį krovinį sudeginome kieme. Bet dūmų kamuolys buvo milžiniškas. Greitai užgesinome ugnį, nes būtų atvykusi ugniagesių komanda.
– Elgėtės kaip nesubrendusių jaunuolių gauja. Vis dėlto vėliau buvote pakrikštytas klastočių meistru. Kaip įkliuvote?
– Susmulkintus blogus dolerių banknotus nugabenau į šiukšlių deginimo įrenginį, esantį Kelno miesto dalyje Osendorfe.
Per mėnesį susidarė 150 mėlynų maišų. Tačiau kažkoks automatinio krautuvo vairuotojas vieną jų pradūrė. Žinoma, tuojau pat iškvietė policiją.
Tyrėjas vėliau man pasakojo, jog visą savaitę jo bendradarbiai peržiūrinėjo visas skiauteles.
Galiausiai viename maišų, be dolerių, jie rado ir man adresuotą draudimo laišką.
Policija įtarė mafijos darbą. Mano pokalbių buvo klausomasi daugelį mėnesių, buvau fotografuojamas, filmuojamas.
Jei paklausite, ar visa tai pajutau, atsakysiu – ne. Bet juk ir Vokietijos kanclerė neįtarė, kad jos pokalbių klausomasi!
– Tuo laiku pavojaus signalą davė amerikiečių Centrinė žvalgybos valdyba ir jus pradėjo „globoti“ užsimaskavusi tyrėja.
– Žavi dvidešimtmetė ilgaplaukė blondinė. Prisistačiusi kaip Marie Sophie Susann Falkenthal. Ji pasakojo, jog užsiima renginių vadyba Lietuvoje.
Aš daugelį mėnesių kūriau jai paveikslus. Prisipažinsiu, tai buvo sudėtingi užsakymai.
Iš jos visada girdėjau tik pagyrimus: nuostabu, kad aš visa tai sugebu, koks esu puikus menininkas.
Vėliau ji užsiminė, kad Lietuvoje kuo puikiausiai cirkuliuoja suklastoti doleriai. Ir neva yra žmonių, kuriuos jie sudomintų.
Jau seniai buvau atsisveikinęs su klastočių „verslu“, bet gerų, nuomojamame konteineryje saugomų banknotų norėjau atsikratyti.
Galiausiai šiai žaviai šviesiaplaukei pardaviau 250 tūkst. dolerių už 25 tūkst. eurų.
– Perduodamas suklastotus banknotus buvote suimtas?
– Ne iškart. Tai buvo viso labo bandomasis pardavimas – norėta tik prisikasti giliau.
Po dviejų savaičių vėl atėjo Susann ir jau norėjo nusipirkti dar daugiau – šešis su puse milijono. Tuomet ir įkliuvau.
Manęs suimti atvažiavo 30 specialiojo dalinio vyrų. Jie rado dar 16,5 milijono dolerių. Tada tai buvo trečias pagal dydį suklastotų dolerių banknotų radinys pasaulyje.
– Kelno teismas atsižvelgė į tai, kad prisipažinote ir į apyvartą neišleidote nė vieno dolerio, ir nubaudė palyginti švelniai – treji metai kalėjime, treji – kolonijoje.
Dabar apgailestaujate dėl nusikaltimo?
– Pinigus spausdinti uždrausta. Žinoma, tai, ką padariau, yra blogai. Tačiau galiu lažintis, kad dauguma žmonių spausdintų pinigus, jei tik galėtų.
– Nevengiate atvirai pasakoti nemalonios istorijos. Kodėl galutinai neužverčiate savo, kaip dolerių klastotojo, gyvenimo puslapio?
– Kodėl turėčiau? Juk žmonėms patinka to klausytis. Dauguma nelaiko manęs nusikaltėliu, o tik menininku, kuris pasuko gyvenimo šunkeliais.
– O dabar pragyvenate iš savo pensijos?
– Taip, gaunu 180 eurų mėnesio pensiją. Be to, prisiduriu iš paveikslų, koliažų ir šilkografijos darbų A.Warholo stiliumi.
Nepamirštu ir dolerių – sukūriau dviejų metrų pločio banknotą. Bet tai jau meno kūrinys.
– Ar kurios nors šalies centriniam bankui galėtumėte duoti patarimą, kaip pinigus padaryti saugesnius?
– Dar visai neseniai būčiau pasakęs: padarykite didesnę hologramą! Ją sunkiausia suklastoti.
Bet neseniai į mano dirbtuvę užsukęs klientas už paveikslą norėjo atsiskaityti 500 eurų banknotu. Jis buvo netikras, tai pajutau išsyk. Sklinda gandai, kad tokie spausdinami kažkur Kinijoje.
Norėjau iš jo banknotą nupirkti ir pasiūliau 50 eurų. Deja, jis atsisakė. Tačiau norėčiau žinoti, kur nukeliavo šis banknotas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
