– Eurostatas skelbia, kad euras tik mažino defliaciją. Bet žmonės mano priešingai – kainos esą augo ir dėl to jie kaltina eurą.
Kodėl taip skiriasi statistikų ir vartotojų požiūris? – „Lietuvos rytas“ paklausė ekonomikos eksperto, Vilniaus universiteto profesoriaus Rimanto Rudzkio.
– Taip atrodo todėl, kad pavienės prekės ir paslaugos pabrango. Antai pakilo kavos puodelio kavinėse kaina ar daugiau tenka mokėti kirpėjai. Tai vyko ir Vakarų Europos šalims įsivedus eurą.
Paslaugų kainos buvo apvalinamos ne vartotojų naudai. Bet tai iš esmės nekeičia bendro kainų lygio. Tai matome palyginę Lietuvos ir kaimyninių šalių infliacijos rodiklius.
Kita vertus, žmonės daug daugiau dėmesio atkreipia į dažnai vartojamų prekių kainų pokyčius nei į išlaidas retiems pirkiniams. Jei atpinga baldai, televizoriai, buitinė technika, kompiuteriai, tai mažiau krinta į akis. Šie daiktai atnaujinami kartą per kelerius metus, todėl sunkiau prisiminti, kiek anksčiau jie kainavo.
Statistikai ir šių prekių kainas įtraukia į vartojimo krepšelį, nors dažnam žmogui labiau rūpi, ar brango duona, pienas, mėsa. Jei kurių nors šių prekių kainos kiek pakyla, žmonės iškart pastebi ir sako, kad viskas brangsta, nors infliacijos rodiklį galbūt išlygina atpigę televizoriai ar kompiuteriai.
Žmonės apskritai labiau linkę pastebėti, kas brangsta, o ne tai, kas pinga. Pavyzdžiui, kai degalų kainos augo, visi tuo piktinosi, o kai dabar krinta, skundžiasi, kad nafta pinga greičiau nei benzinas degalinėse.
Žinoma, skiriasi ir socialinių grupių vartojimas. Statistikai vertina, kiek vidutiniškai šalyje išleidžiama pinigų vienai ar kitai prekei ir paslaugai, bet yra žmonių, kurie neperka, pavyzdžiui, naujų kompiuterių ir jiems svarbios tik kasdienio vartojimo pirkinių kainos.
Gal net vertėtų vėl skaičiuoti mažas pajamas gaunančių žmonių vartojimo infliaciją, nes kainų pokyčiai nevienodai atsiliepia, tarkime, pensininkų ir jaunų specialistų išlaidoms.
Paprastai pinga aukštųjų technologijų prekės, nes šią rinką smarkiai veikia technikos pažanga, o maisto produktams labiau būdinga brangti.
Tiesa, dabar ir mažas pajamas gaunančių žmonių gyvenimą lengvina pasaulyje pingančios žaliavos, ypač degalai.
– Prieš įvedant eurą jūs prognozavote, kad kainoms jis neturės didelės įtakos, bet esą didės spaudimas darbdaviams kelti atlyginimus, Lietuva bus finansiškai stabilesnė ir tai skatins investicijas. Ar realybė patvirtino jūsų lūkesčius?
– Prognozės iš esmės pasitvirtino. Statistika nerodo, kad Lietuvoje šiemet būtų didesnė infliacija (o šįkart – defliacija) nei eurą anksčiau įsivedusiose Latvijoje ir Estijoje.
Investicijos per daug neišaugo, bet ir nemaniau, kad rimtam lūžiui pakaktų vien euro. Vis dėlto Lietuvos investicinis patrauklumas pakilo. Daugėja užsienio bendrovių, norinčių perkelti veiklą į mūsų šalį, auga ir lietuviškojo verslo investicijos.
Aišku, Lietuvai reikia spartesnio augimo. Bet daugiau investuoti į mūsų ekonomiką trukdo kiti veiksniai. Daug kalbama apie nelanksčius darbo santykius. Pavasarį Seimas svarstys naują socialinį modelį. Reikia pasistengti, kad Lietuvoje darbo santykiai būtų ne mažiau lankstūs negu kaimyninėse šalyse. Kol kas pagal šį rodiklį atrodome labai prastai.
Pasaulyje vis daugėja darbų, kuriems atlikti reikia lankstesnio darbo grafiko, liberalesnio reguliavimo. Tai leidžia kapitalui laisviau judėti iš vienos veiklos srities į kitą, perspektyvesnę, o Lietuvoje tam trukdo darbo santykių reguliavimas.
Pas mus vis dar per didelė biurokratinė našta verslui – reikėtų mažinti licencijų, reglamentų, tikrinimų mastą. Investuotojus kiek atbaido ir nuolatinės kalbos apie galimus mokesčių pakeitimus.
– Turbūt investicijas stabdo ir abipusės ES bei Rusijos sankcijos?
– Be abejo, šįmet investicijas stabdė ir geopolitinė įtampa. Kai Vakarų ir Rytų santykiai gerėja, mūsų geografinė padėtis tampa pranašumu, nes investuotojus vilioja galimybė naudotis Lietuva kaip tramplinu plėtrai į Rusiją ir šalia jos esančias šalis.
Tačiau kai įsiplieskia konfliktų, mūsų geografinis artumas su Rusija tampa kliūtimi, nes tai kelia įvairias regiono stabilumą pažeidžiančias grėsmes, didėja investicinė rizika.
Vis dėlto, nepaisant neigiamų veiksnių, kaip ir prognozavau, šįmet Lietuvoje augo atlyginimai. Aišku, algos būtų kilusios ir neįsivedus euro, bet, manau, truputį mažiau. Mat žmonės dar labiau pasijuto europiečiais, lygina ne tik kainas, bet ir atlyginimus Lietuvoje bei Vakarų šalyse, todėl spaudžia darbdavius mokėti jiems daugiau.
