Kodėl Lietuvoje darbuotojai yra vieni labiausiai nepatenkintų Europoje? Ar tai lemia prasta alga? Ar užimamos pareigos? Ar darbuotojų jausmus niekinantys vadovai? L. Slušnys įsitikinęs – net ir 3000 eurų uždirbantys žmonės gali jaustis prastai. Jam netgi juokinga, jei didelėje korporacijoje dirbantis žmogus aiškina nepatiriantis džiaugsmo – ko jis tikėjosi, eidamas dirbti ten, kur tvarka kaip armijoje?
Interviu su L. Slušniu – apie tai, kaip atrasti džiaugsmą dirbant.
– Lietuvoje žmonės dažniausiai skundžiasi prasta alga. Gal darbuotojai taptų laimingesni, jei uždirbtų daugiau?
– Žmogus gali jaustis prastai ir uždirbdamas tris tūkstančius eurų. Taip, jam sumokama, tačiau jis nuolat stumdomas ir žeminamas. Jis nuolat apie savo darbą girdi tokius komentarus: „Nu ir kas“, „Daryk daugiau“, „Čia smulkmena“, „Čia neįdomu“. Taip jokio džiaugsmo patirti neįmanoma.
Vakarų tradicijoje seniai suvokta, kad alga tėra tik dalelė. Žmogaus nepavalgydinsi vien emocijomis – duoną irgi reikia pirkti, todėl pinigų turi būti užtektinai. Tačiau pagrindinis dalykas vis dėlto yra gebėjimas kurti saugius santykius. Saugios erdvės buvimas kelia didžiausią džiugesį ir namuose, ir darbe.
– Kai kuriose įmonėse lengviau darbą gauti nepatyrusiam studentui negu profesionalui. Vien todėl, kad iš studento galima reikalauti dirbti vakarais, savaitgaliais ir už ne itin didelę algą.
– Svarbiausias dalykas visada yra atvirumas. Jei priimant į darbą atvirai pasakoma, ko tikėtis, tada atvirumas bus ir vėliau. Aš dažnai sakau, kad gyvenime nėra blogų situacijų. Blogos situacijos – tai tos, kur aš kažko nežinau. Kai jau viską žinau, tai bet kokioje situacijoje rasiu išeitį.
Saugumą ir pasitenkinimą kuria ir žinojimas, kad klysti yra normalu. Įsivaizduokite, kad žmogus nebijo suklysti ir žino, kad už tai nebus nupjauta galva, ranka ar dar kas nors, o bus pakalbėta, aptarta, paklausta: „Ką darom, kad ateityje nebūtų tokių dalykų?“
Drįsčiau pasakyti, kad verslininkai iš to išloštų didelius pinigus. Taip, gali būti, kad žmogui nepavyks penkis kartus. Tačiau gal vienas kartas bus toks, kad nušluos net dešimt mažesnių sandėrių. Šito mūsų vadovai nesugeba suvokti.
– Tačiau ar apskritai įmanoma būti kūrybingam didelėje korporacijoje? Vis tiek įmonės struktūra žmogų riboja.
– Kiekviena struktūra turi savo taisykles. Darbuotojas turi žinoti savo ribas. Tarkime, aš žinau, kad turiu tam tikrą kišenę ir toje kišenėje galiu sau leisti tiek kūrybiškumo, kuris neperžengia tos kišenės ribų.
Čia vėl grįžčiau prie atvirumo. Vadovas juk gali pasakyti: „Kai kurie tavo žingsniai mums gali brangiai kainuoti. Tačiau jeigu tavo žingsniai nieko nekainuoja, kurk ką nori“. Problema, kad dažnai net nesiaiškinama, kainuios ar nekainuos. Neįdomu, ir viskas.
Lietuvoje yra daug didžiulių pasaulinių kompanijų atstovybių. Dažnai užsieniečiai vadovai mato tik biudžeto eilutes ir nesuka galvos, kaip tose atstovybėse gyvena žmonės. Rūpintis vidiniais santykiais paliekama lietuviams.
Lietuviai vadovai labai bijo suklysti, tačiau savo nenorą įsileisti naujas idėjas pateisina korporacijos reikalavimais. Nors didžiulė korporacija turi tik vieną reikalavimą – biudžeto eilutę.
– Lietuviai, kurie nebijo rizikos, kuria savo verslą. Korporacijose dažniau lieka tie, kurie vertina saugumą ir tikisi pakilti karjeros laiptais.
– Korporacija duoda emocinį saugumą, tas tiesa. Tačiau klausimas, kiek ten pakilsi. Bet kurioje kompanijoje antpečių skaičius yra ribotas – kaip ir armijoje. Generalinis direktorius yra vienas, o kandidatų į jo vietą – keli šimtai. Jei braunuosi į tą vietą, turiu suprasti, kad dėl to aukoju savo pasitenkinimą. Tada parduodu laisvę, o kartais turbūt parduodu nuomonę. Turiu pamiršti, ką manau aš pats, nes vykdau korporacijos nurodymus.
Jei tai man nepatinka, renkuosi laisvesnį gyvenimą. Tada būsiu kūrybiškai laisvas. Galbūt tai bus didelė rizika, gal pora mėnesių neturėsiu išvis ką valgyti. Be to, turėsiu galvoti labai stipriai visą laiką į priekį. Jei bankrutuosiu, galbūt nukentės mano artimieji. Galbūt negalėsiu grąžinti bankui paskolos.
– Sutiktumėte, kad dėl tos baimės žmonės ir renkasi dirbti korporacijoje?
– Taip. Ir man juokinga, kai tada darbe jie pradeda ieškoti džiaugsmo. Sakau, žmogau, turi suprasti, už ką tave perka. O tave perka pagal sąrašą funkcijų, kurias turėsi daryti.
Mane gana dažnai kas nors kviečia sugrįžti į valstybinį sektorių. Su žmona visuomet pasijuokiame iš tokių pasiūlymų. Taip, būna duobių. Tačiau jei palygini tas duobes su tuo, ką gauni dirbdamas laisvai, tada tučtuojau apsisprendi – gal ir teks kada nors grįžti, bet ne, dar ne šiandien.
– Vis dėlto tvirtintumėte, kad vidinio džiugesio daugiau rizikuojant?
– Nuo asmenybės tai priklauso. Vienam ta rizika gali būti per didelis stresas.
– Štai čia verta aptarti valstybinę sistemą. Ar Lietuvos sąlygomis žmogus gali išeiti iš darbo korporacijoje ir ramiai pagyventi tol, kol jam šaus į galvą kokia nors kūrybiška idėja? Spėčiau, kad nelabai. Jis iškart priverstas jaustis bedarbiu.
– Taip, jei žmogus nukrito, jam reikia laiko, kad galėtų atsikelti. Gal net pusę metų jis gali nieko neveikti. Daugelis Europos šalių tą dalyką jau suvokia. Tačiau Lietuvoje, nors čia daug metų valdo socialdemokratai, šita dalis nejudinama. Nėra mūsų sistema labai socialdemokratiška, ji labiau amerikoniška.
– Tačiau Amerikoje bankrutuoti daug lengviau.
– Taip, amerikiečiai nesuka galvos dėl praradimų. Nuo pat mažumės jiems skiepijama, kad žlugimas yra tavo nauja galimybė. Tai deklaruojama vos ne kiekviename žingsnyje. Šiandien žlugai, rytoj tu jau prezidentas. Ir išties daugelis drąsiai gyvena. Prezidento B. Obamos rinkiminės kampanijos šaukinys „We can“ („Mes galime“ – liet. ) ten yra natūralus, jis nepasakė nieko naujo. Tai yra amerikietiška dvasia, visi žino – „Mes galime, aš galiu“.
Mes, lietuviai, po sovietinio lagerio dar nesame atsibudę. Dar daug mumyse mąstymo, kad kažkas kitas turi mūsų gyvenimu pasirūpinti. Bet juk manimi niekas neturiu rūpintis, aš pats turiu savimi pasirūpinti.
Jei einu su kuo nors į sandorį, turiu žinoti, koks mano tikslas ir vardan ko tą darau. Toks turėtų būti nuolatinis mano svarstymas. Jei eisiu dirbti į didelę korporaciją, pasižiūrėsiu, kokie jų tikslai, ko jie iš manęs nori ir kaip galiu ten jaustis?
– Žmonės juk dažnai mano, kad atėjo dirbti laikinai – tol, kol jau galės atsistoti ant savo kojų. Kodėl jiems nepavyksta ilgus metus išeiti iš to „laikino“ darbo“?
– Kartais žmonėms reikia šoko, kad galėtų atsistoti ant kojų. Pažįstu žmogų, kuris dirbo finansų sektoriuje. Praradęs darbą, jis patyrė depresiją. Sakė: „Nežinau, ką daryti. Juk tik banke moku dirbti. Nemoku dirbti savarankiškai“.
Tačiau kabinosi į gyvenimą – pradėjo dirbti nekilnojamojo turto agentūroije brokeriu. Skundėsi, kad jaučiasi labai blogai, nes reikia skambinti žmonėms ir siūlyti tai, ko jiems nereikia. Žmonės nenori, kad jiems skambintų nekilnojamojo turto tarpininkai, jie patys pardavinėja savo nekilnojamąjį turtą. Tačiau agentai turi nuolat skambinti, kad gautų sutikimą bent šalia pardavinėti tą patį butą ar namą.
Žmogus jautėsi labai blogai, kalbėjo: „Toks darbas ne man“. Tada jam pasakiau: „Palaukite, tai yra nauja patirtis. Čia jums gyvenimas pamėtėjo galimybę pajausti, kas yra savarankiškas uždarbis. Tu gali taip net tapti milijonieriumi“. Tada jis susimąstė, kad toks darbas gali jam praversti ateityje. Pradėjo dirbti kitaip. Kas įdomiausia – ėmė sektis.
– Tačiau ar ta nauja galimybė nėra mokymasis manipuliuoti? Juk visi žinome, kaip nesmagu, kai prekybos agentai įkalbinėja sudaryti sandėrį, kurio mums nereikia.
– Daugelis žmonių, kurie skambina ir siūlo sandėrius, moka ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Erzina tie, kurie moka tik kalbėti. Jeigu nemoki išklausyti kito žmogaus, o tada perduoti savo žinutes, tave patį ima baimė. O jeigu moki, tau nebaisus joks skambutis. Tiesiog paklausi, o jei žmogus piktinasi – sakai „atsiprašau“. Geri pardavėja yra ne tik kalbėtojai, jie dažnai yra klausytojai.
Pats iš savęs kartais juokiuosi. Man sunku prekę įsiūlyti, bet kartais paperka faktas, kad žmogus moka pardavinėti. „Ko norėtumėte? Ko pageidautumėte?“ – klausia, o tada klausosi. Tada vieną gražią akimirką suvokiu, kad jau išeinu pro duris su daiktus, kurio gal reikėjo, o gal ir nereikėjo. Jeigu pardavėjas būtų manęs neišklausęs, būčiau to neįsigijęs. Tas, kuris tarška ir barška valandą laiko, man nieko neparduos.
Klausytis – tai menas, kurį Lietuvoje moka retas. Senosios Vakarų kultūros šalyse jau seniai mokomasi, kaip klausyti. Tačiau mes išgyvenome 70 metų sovietmečio, kur buvo vienintelė kryptis – džiaugsmas statyti komunizmą. Tame džiaugsme niekas nekeldavo klausimo „Ką aš galiu duoti?“
– Ar vadovai turėtų irgi galvoti, ką gali duoti pavaldiniams?
– Be abejo. Esu girdėjęs vadovų, kurie piktinasi darbuotojais, kurie pasakė susirinkime, kad blogai jaučiasi. „Kas per nesąmonė? Kodėl man turėtų rūpėti, kaip jis jaučiasi?“.
Vadovų, kurie rūpinsis emocijomis, turės atsirasti. Gyvenimas privers. Kalbu ne apie tai, kad reikia dirbti psichoterapeutais ir nuolat klausyti verkšlenimų. Tačiau kartais galima leisti žmogui ir paverkšlenti. Jei vadovas išklausys – žmogus paverkšlens ir jam praeis.
Visuomenėje dabar vyksta dideli pokyčiai. Jauni žmonės supranta, kad neįmanoma gyventi nuolat rėkiant vieniems ant kitų. Jie nebijo botago. Jei juos darbdavys botagu muša, jis emigruoja į Didžiąją Britaniją. Ten gal dirba valytoju, tačiau džiaugiasi, kad jam rodoma didelė pagarba.
– Daug šnekam apie tai, kaip jauniems žmonėms pasirinkti profesiją. Tačiau kažkodėl tylim apie tai, kad kartais paprastą darbą dirbti kur kas smagiau – jei esi gerbiamas.
– Emigrantai pradeda nuo valytojų, o paskui kyla, nes jie turi ambicijų. Kodėl Lietuvoje negalima pradėti nuo nulio? Veikiausiai tai yra išorinio pasaulio spaudimo klausimas. Kiti jums sakys: „Kam reikėjo baigti universitetą, jei valai grindis“. Tada galvosite, kad esate verta geresnio darbo ir nesidžiaugsite. O kas, jei mąstytumėte: „Valau grindis, rašau eilėraščius ir džiaugiuosi gyvenimu“?
Galiu užtikrintai pasakyti – žmogus, kuris moka džiaugtis paprastai dalykais, gyvens ilgiau. Mažesnė tikimybė, kad jį kankins kraujospūdis ar širdies ligos negu tą, kuris būtinai laikysis dantyse įsikandęs diplomą. „Aš jį gavau, dabar turiu dirbti pagal profesiją“.
„Turiu būtinai kilti karjeros laiptais, bet esu amžinai strese“. Kodėl niekas nesusimąsto, kad galiausiai turės dėl to labai daug sveikatos problemų? Gal šiandien nuo to tik šiek tiek padažnėja pulsas, tačiau galiausiai ims rimtai šlubuoti sveikata.
Ir taip yra todėl, kad nesugebame savęs įtikinti, kad geriau jau dirbti paprastą darbą ir spjauti į aplinkinių nuomonę, negu prestižinį darbą, kuris varo į paniką.
